Dėkingumas yra vienintelė tikra malda5 dalis iš 5 | |
Mylimas Ošo, šį klausimą užduoda virpanti širdis, jį rašo virpanti ranka. Mano dėkingumas už tavo dovaną atrodo, kad yra nepakankamas. Kodėl jaučiuosi toks tavęs nevertas?
1 dalis 2 dalis
3 dalis
4 dalis
<...>
Zigmundas Froidas yra teisus, mano supratimu, kad žmonės praeityje tikriausiai blogai elgėsi su savo vyresniaisiais, ypač su tėvais. Taip pat yra tikimybė, kad tėvai galėjo būti nužudyti, nes jie turėjo visą valdžią, o ši valdžia apėmė ir visas gražias genties moteris. Sūnūs buvo jauni, jiems reikėjo gražių moterų. Tėvas buvo senas, bet jis turėjo visas gražias moteris. Kol jis nemirs, jauniems vyrams nėra jokios galimybės turėti tų gražių moterų, jos buvo senolio nuosavybė.
 | | |
Psichologai mėgino atrasti tą patį modelį tarp beždžionių. Jei matote beždžiones sėdinčias medyje, nustebtumėte, kad viršūnėje visada yra seniausia beždžionė, pati galingiausia beždžionė. Ji – prezidentė! Niekam kitam neleidžiama sėdėti medžio viršuje, tai yra prestižo ir galios klausimas. O aplink jį – visos gražiosios patelės. Jis yra senas, bet netgi jauniausios patelės iš pradžių turi būti jo kontrolėje. Po juo – kiti vyresnieji, o dar žemiau – jaunimas. Natūraliai, yra didelė tikimybė, ir tai nutinka, kad jaunesnė beždžionė nužudo senesnę, nes jis užima jų visą gyvenimą. Jis jau pakankamai nugyveno, bet toliau gyvena ir laiko visą valdžią. Kiekviename slypi galingas troškimas turėti valdžią, ypač valdyti pateles. Niekas net negali žiūrėti į tas pateles kol gyvas senasis patinas. Jie neturi pinigų, turtų, karalysčių, bet jų vienintelis turtas yra patelės. Kalbant apie pateles, daug senų beždžionių yra nužudoma dėl jų. Galbūt šis mokslininkų atradimas, kad kažkada seniau žmonės taip pat nužudė savo tėvus. Turėjo nužudyti, turėjo juos pašalinti, kitaip jie visai neleistų gyventi.
Jeigu Dievas egzistuotų, tai beveik neabejotina, kad jis būtų nužudytas – tai taptų visiškai nepakeliama. Tačiau, laimei, Dievas neegzistuoja, todėl jo niekas negali nužudyti. Deja, žmonės sukūrė hipotetinį Dievą, kurio nei gali nužudyti, nei gali su juo bendrauti. Tai paprasta hipotezė, bet dar padeda žmonėms atsikratyti kaltės jausmo. Kunigas iš to turi naudą, jis palaiko hipotezę gyvą. Jis kovoja už hipotezę, nes viskas, kas skirta Dievui kaip aukos, kad ištrintų žmonių kaltę, pasiekia kunigą. Taigi, visas kunigo darbas yra padaryti taip, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi kaltais. Tai verslas ir labai subtili struktūra: padaryk žmones kaltais dėl visko, dėl kiekvieno malonumo.
Džainizme netgi skaniai valgyti yra nuodėmė, neturėtum mėgautis maistu. Galima valgyti, bet nejusk skonio, nesidžiauk juo. Tai įmanoma tik išoperavus skonio receptorius, kitaip tai neįmanoma. Tavo liežuvis ir skonio receptoriai… jų nėra daug, juos galima lengvai pašalinti. Tada nejustume jokio skonio. Bet sumanymas nėra tas. Mintis ta, kad dėl skonio receptorių turėsi ragauti ir tada pajusi kaltę. O kai pajauti kaltę, esi kunigo rankose. Dabar seksas nėra tavo rankose. Jaukus ir ramus miegas, leidžiantis pasijusti gerai, yra natūralus, tačiau džainizmas jį smerkia. Džainistų vienuoliai gali valgyti tik vieną kartą per dieną, ir tai stovėdami, nes, patogiai sėdėdamas, galėtum suvalgyti daugiau, stovėdamas greičiau pavargsti. Ir tai atrodo labai nepatogu – minia aplink, o tu stovi ir maistą turi valgyti iš rankų.
Džainistų vienuoliui neleidžiama turėti nieko kaip nuosavybės. Kiek gali tilpti į rankas? Ir negali imti antrą kartą. Taigi jie yra alkani. Galvoti apie maistą ar apie moteris, ar apie bet kokį malonumą yra nuodėmė – netgi galvoti, netgi sapnuoti. Negaliu suvokti, kad džainistų vienuolis galėtų išvengti sapnų apie maistą, arba kad taip vadinami celibatai – džainistai, katalikai, budistai, hinduistai – galėtų išvengti sapnų apie moteris. Kunigai sako, kad nesvarbu, ar sapnuoji, ar iš tiesų tai darai, net sapnuoti apie gerą maistą yra taip pat nuodėminga kaip jį valgyti, nes visa tai susiję su tavo mentalitetu. Svajoti apie gražią moterį yra taip pat nuodėminga, kaip iš tikrųjų turėti ją.
Visi religiniai kunigai tūkstančius metų ieškojo būdų atrasti tas sritis, kuriose esi silpnas, kur prigimtis gali būti pasmerkta ir tu nieko negali padaryti, nes tai natūralu, todėl natūraliai jausies kaltas. Kaltė yra visų jūsų religijų pagrindas. Kunigui reikia, kad jaustumėtės kalti, o dėl kaltės jums reikia Dievo – kas jums atleis? Kam skirtos jūsų maldos: "Atleisk mums, mes esame nusidėjėliai, ir tavo užuojauta yra didi. Atleisk, Tėve." Bet nėra nė vieno, kuris galėtų jus išgirsti!
|  |
Kadangi dievas yra tik hipotezė, jo nužudyti neįmanoma. Jo niekur nerasi. Albertas Kamiu teisus – jei Dievas neegzistuotų, turėtume jį išrasti. Būtent tai ir padarėme – išradome jį. Jei Dievas egzistuotų, turėtume jį palikti. Egzistencinė problema yra būtent tai, ką sakiau – jausmas, kad esu nevertas. Tai tiesa, niekas nėra vertas. Gavome viską be jokios priežasties. Dėkingumas egzistencijai yra vienintelė autentiška religija, ir jai nereikia jokio priedo – krikščioniško, hinduistinio ar musulmoniško. Tai paprasčiausias dėkingumas.
Vidhanai, tu eini teisingu keliu, tiesiog neužstrik nevertumo jausme, tai yra tik viena monetos pusė. Kita pusė yra dėkingumas. Tai yra neigiama pusė, ten – teigiama. Prisimink, visada eik su teigiama, pozityvia ir niekada nenuklysi. Aukščiausias patvirtinimas ateina tą dieną, kai sprogsti į šviesą, į džiaugsmą, palaimą, giesmę, šokį. Visa tai pripildys tave vis didesnio ir didesnio dėkingumo. Tu tapsi tiesiog malda.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 22 skyrius "Sanjasinas niekuomet neišeina į pensiją", 1 klausimas, 1987 m. rugsėjo 1 d. (The Invitation. Chapter 22, "A sannyasin is never retired", Question 1, 1st September 1987)
Atnaujinta 2025-10-07 |