Dėkingumas yra vienintelė tikra malda1 dalis iš 5 | |
Mylimas Ošo, šį klausimą užduoda virpanti širdis, jį rašo virpanti ranka. Mano dėkingumas už tavo dovaną atrodo, kad yra nepakankamas. Kodėl jaučiuosi toks tavęs nevertas?
 | | |
Veet Vidhan, yra tam tikri simptomai įsimylėjimo. Vienas iš jų – nevertumo jausmas, nes meilė yra tokia didžiulė, o tu toks mažas. Meilės negali užsitarnauti, ji ateina savaime. Staiga ji pradeda lietis ant tavęs. Natūralu, kadangi tu jos neužsitarnavai, negali jaustis vertas. Kai meilė gilėja, nevertumo jausmas taip pat gilėja. Jeigu įsimylėjęs žmogus to nejaučia, tai reiškia, kad meilė yra paviršutiniška, o jo ego per didelis. Tik tokiu atveju – kai tavo ego yra per didelis, o tavo meilė yra paviršutiniškas nuotykis, o ne didingas nuotykis, apie kurį kalbėjo Ta Hui... Prieš didingą meilės nuotykį yra visiškai būtina ir neišvengiama jaustis nevertu. Tame nėra nieko blogo. Viskas yra tiksliai taip, kaip turi būti. Iš šio nevertumo pamažu įvyksta transformacija. Galiu numatyti, kad tai atsitiks ir tau, nes tavo nevertumo jausmas nėra tik intelektualus klausimas. Intelektas niekada neužduoda tokių klausimų, ego neleidžia tokių klausimų. Protas negeba užduoti tokių klausimų.
Protas, ego ir intelektas, visi jie kaip duotybę priima tai, kad ir kas benutiktų jų gyvenime, to nepakanka. Jie verti daugiau. Todėl tokie klausimai negali kilti iš šių šaltinių. Lieka vienas šaltinis - širdis, kuri visada yra tikra ir nuoširdi. Ir kai širdis pradeda jausti nevertumą, ji nesukelia liūdesio, bet dėkingumą. Pamažu nevertumas virsta dėkingumu: tu nesijauti kažko vertas, bet tai ant tavęs liejasi. Negali suprasti, kodėl egzistencija pasirinko tave. Vienas iš Gautamo Budos mokinių, Manjushri, prašvito sėdėdamas po medžiu. Akimirką, kai prašvito, staiga iš medžio pradėjo kristi gėlės. Tie, kurie buvo šalia, negalėjo patikėti, kas vyksta, nes nepūtė stiprus vėjas. Nėra jokios priežasties, kodėl tiek daug gėlių krinta ant Manjushri. Jis sėdėjo tyliai užsimerkęs, galbūt jis net nežinojo. Jie pranešė Gautamai Budai. Jis pažvelgė ten, kur Manjushri sėdėjo po medžiu ir pasakė: "Jis tapo tuo, koks buvo jo likimas, jis pasiekė savo žydėjimą. Ir ne tik jo vidinis pasaulis pilnas džiaugsmo, net ir medis švenčia."
|  |
Tokie pasakojimai šimtmečius buvo laikomi metaforomis, poezija, gražiais anekdotais. Bet dabar galime sakyti, jog tai yra faktiška įmanoma, moksliškai pagrindžiama. Medžiai yra labai jautrūs, jautresni už jus. Jie dalyvauja jūsų šventime, jie prisijungia prie jūsų gedulo. Žinoma, jūs nesuvokiate, bet dabar mokslininkai rado būdų, kaip tai išsiaiškinti. Jie sukūrė mažą instrumentą, panašų į kardiogramą, kuris tvirtinasi prie medžio, ir kardiograma veikia, braižo medžio jautrumo grafiką.
Kai medis yra ramus, atsipalaidavęs, kardiogramos grafikas labai simetriškas. Jei medkirtys ateina su kirviu, su mintimi kirsti medį... Jis dar nepradėjo pjauti ir dar nepasakė, kad ruošiasi kirsti medį, bet jeigu jis turi idėją, medis jautrus idėjai. Staiga grafikas pradeda drebėti kaip ir tavo širdis dreba... kaip rašant, tavo ranka dreba. Visas medis pradeda drebėti giliai viduje ir tai galima užfiksuoti grafike. Grafikas nebėra simetriškas, jis pakvaišta. Ir ne tik tas medis, kurį reikia kirsti, tampa sąmoningas tavo minčiai, tavo mintis sukuria vibraciją aplink tave, kurią paprasta širdis gali pagauti. Kiti medžiai aplink medį - draugai ir bendrakeleiviai, kurie buvo kartu daugelį metų, jungėsi liūdesyje, kai nebuvo lietaus, džiaugėsi, kai lietus atėjo ir atnešė didelį džiaugsmą ir palaiminimus.
Jie praėjo daugelį nuopuolių save stovinčius nuogus prieš dangų, ir kartu matė daug pavasarių, kai suveši puiki lapija ir gėlės pradeda žydėti. Tam tikra bendrystė, kilo tam tikras draugiškumas. Buvo nustatyta, kad medis, kuris bus nukirstas, pradeda drebėti, pagauna mintį. Bet ir kiti netoliese esantys medžiai taip pat pradeda drebėti... tik idėja, kad vienas jų senas draugas bus sunaikintas. Ganėtinai keista, mokslininkai buvo sukrėsti, kad tai reiškia, jog medžiai yra jautresni už žmones. Jūs nežinote, kokios mintys sukasi žmoguje, kuris sėdi šalia jūsų, bet kiekvienas protas transliuoja savo mintis visur aplink, o jūs jas pagaunate, bet nesuvokiate. Jie mėgino atvesdinti tą patį medkirtį, bet be jokios idėjos kirsti medį. Jis ateina su savo kirviu, grafikas tęsiasi visiškai tas pats, simetriškas rodydamas, kad medis nesijaudina, nes medkirčio galvoje nėra jokios minties. Kiti medžiai taip pat nustoja drebėti. O kai atvežamas sodininkas, kuris maitino tuos medžius, jais rūpinosi, mylėjo juos, vienatvės akimirkomis net kalbėjo su jais.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 22 skyrius "Sanjasinas niekuomet neišeina į pensiją", 1 klausimas, 1987 m. rugsėjo 1 d. (The Invitation. Chapter 22, "A sannyasin is never retired", Question 1, 1st September 1987)
Atnaujinta 2025-09-12 |