Dėkingumas yra vienintelė tikra malda4 dalis iš 5 | |
Mylimas Ošo, šį klausimą užduoda virpanti širdis, jį rašo virpanti ranka. Mano dėkingumas už tavo dovaną atrodo, kad yra nepakankamas. Kodėl jaučiuosi toks tavęs nevertas?
1 dalis 2 dalis
3 dalis
<...>
Tiesą sakant, Zigmundas Froidas kartais turėdavo labai didelių įžvalgų, jis neabejotinai buvo genijus. Tačiau, deja, šie žmonės niekada nesusidūrė su jokia meditacija, kitaip jie būtų davę pasauliui didžiulį indėlį. Vis dėlto, dėl savo genialumo, jie turėjo pamatymų ir įžvalgų. Viena jo įžvalgų, kuri galbūt nėra faktinė, bet neabejotinai psichologinė. Psichologinį aspektą yra kur kas svarbiau suprasti nei faktinį, nes faktinis yra paprastas, išorinis. Psichologinis yra jūsų viduje ir jus valdo.
|  |
Froidas sako, kad žmonės garbina Dievą kaip tėvą, nes kažkada pradžioje jie turėjo nužudyti kokį nors dominuojantį tėvą, kažką, kas buvo per daug diktatoriškas. Yra gerai žinoma, kad daugelis karalių buvo nužudyti savo sūnų, nes karalius vis gyveno ir gyveno. O sūnus sensta ir atrodo, kad jis netaps karaliumi, vienintelė galimybė – tėvo mirtis. Daugelis karalių buvo įkalinti savo sūnų, kurie perėmė sostą, nes matė, kad nėra jokių galimybių, jog jis mirs natūraliai – bent jau tuo metu, kai dar būtų galima mėgautis buvimu karaliumi! Koks tikslas laukti, kol tau bus septyniasdešimt penkeri ar aštuoniasdešimt metų, kai tavo tėvas mirs ir tu tapsi karaliumi? Per metus ar dvejus ir pats mirsi.
Faktiškai tokia galimybė egzistuoja, bet nėra jokių istorinių įrašų apie tai, todėl istorikai šią įžvalgą atmetė. Tačiau aš nesu istorikas ir manau, kad istorija yra tik niekalas! Aš domiuosi Dievu tik dėl psichologinių priežasčių. Zigmundas Freudas sako, kad kadangi kažkada praeityje žmogus turėjo nužudyti tėvą ir po to jautė kaltę dėl to, ką padarė. Ir iš tos kaltės jis pradėjo garbinti protėvius, tėvus, vyresnius žmones, senyvus žmones. Visa ši pagarba kilo iš kaltės, kuri įsiviešpatavo žmogaus širdyje. Žmogus pradėjo kurti Dievą kaip tėvą, statyti šventyklas jo atminimui, statulas, meldėsi kunigai, garbino tikintieji.
 | | |
Už visos šios religijos scenos ir dramos Zigmundas Freudas atranda tik vieną faktą, tai yra, kad kažkur praeityje žmogus taip blogai elgėsi su savo tėvu, galbūt nužudė jį, kad negali to atleisti. Vienintelis kelias yra melstis, padaryti Dievą savo tėvu, pasaulio kūrėju. Visos šios hipotezės… Tai buvo labai originali įžvalga. Žmogus, kuris nejaučia kaltės, neis į bažnyčią, neis išpažinties katalikų bažnyčioje. Dėl ko? Nebent jam patinka kalbėti apie tariamas nuodėmes…!
Girdėjau, kad viena moteris ateidavo kiekvieną sekmadienį išpažinties ir išpažindavo vis tą pačią nuodėmę, kad buvo išprievartauta. Vyskupas jai sakė: "Tai ne tavo nuodėmė, tau nereikia to išpažinti. Tegu išpažįsta tas, kuris tave išprievartavo." Ji atsakė: "Bet man patiko! Štai kodėl turiu prisipažinti. Apsimečiau, kad priešinuosi, bet giliai viduje man patiko." Šventikas tarė: "Net jei tau patiko, tu jau esi atleista. Tu paaukojai labdarai, o aš už tave meldžiausi Dievui. Ir čia jau trečias kartas... kas tas vyras? Ar tas pats vyras prievartauja tave kiekvieną savaitę?" Ji atsakė: "Turiu prisipažinti, jis mane išprievartavo tik kartą, ir kadangi man tai patiko, jis daugiau nesivargino prievartauti manęs. Jis jautėsi nesmagiai... kokia prasmė? Tiesą sakant, jis turbūt jautėsi pats išnaudotas, apgautas. Taigi einu į vietas, kur jis lankosi; vos mane pamatęs, jis bėga." Kunigas paklausė: "Jei tai įvyko tik kartą, tai kokia prasmė kiekvieną savaitę eiti į išpažintį?" Ji atsakė: "Man patinka pati idėja, taip pat mėgstu tau viską pasakoti detaliai. Man tai nieko nereiškia – dešimt dolerių galiu duoti kaip bausmę, o tu gali melstis už mano nuodėmę. Man patinka netgi apie tai pasakoti."
Man atrodo, kad dauguma žmonių, einančių į išpažintį katalikų bažnyčioje, iš tiesų tų nuodėmių nėra padarę. Jie tiesiog mėgaujasi mintimi: "Aš išprievartavau moterį." Galbūt jie nori tai padaryti, bet tai sudėtinga. O išpažinti yra labai paprasta – tik dešimt dolerių. Ir už tuos dešimt dolerių jie gali mėgautis mintimi, kad padarė nuodėmę. Bent jau kunigas yra įtikintas ir jis įtikins Dievą.
Zigmundas Freudas man atrodo psichologiškai teisus; kitaip nebūtų šventyklų, bažnyčių, mečečių, dievų. Žmogui reikėjo kažko, kam galėtų melstis, kam galėtų skųstis, ant ko galėtų perkelti visą atsakomybę. Bet jei Dievas būtų pasiekiamas pasaulyje, tiesiog M.G. turguje, jis jau būtų nužudytas – ypač Punoje.
Nustebsite sužinoję, kad šis M.G. kelias pavadintas Mahatmos Gandžio vardu. "M.G." yra sutrumpinimas "Mahatmos Gandžio kelias". Puna užmušė, nužudė Mahatmą Gandį. Tą dieną, kai jį nužudė Punos gyventojas, buvo išdalinti saldumynai, vyko šventė. Dabar jie pavadino savo pagrindinę turgavietę "M.G. Turgus". Tai kaltė, kurią kažkaip reikia ištrinti. Jie pastatė Mahatmos Gandžio statulą. Keista, jie nužudo žmogų, o vėliau pastato jo statulą.
Jei matėte netoli tilto esančius kalnus, ten yra gražus namelis, kuriame Gandis dažnai apsistodavo. Šeima, kuriai jis priklauso, atvykdavo į mano paskaitas Bombėjuje. Kai krausčiausi į Puną, pasiūliau jiems: "Šis namelis tuščias ir būtų geriausia vieta, nes aplink visą kalną vingiuoja kelias ir tai būtų tobula vieta ašramui, kad ir kokia jūsų kaina..." Jie atsakė: "Tai nėra kainos klausimas. Todėl kad Mahatma Gandis čia apsistodavo, pavertėme šią vietą paminklu." Taigi dabar tai Mahatmos Gandžio yra statula, yra memorialas.
Kitoje upės pusėje yra vieni rūmai, Aga Khano rūmai, kur Britanijos vyriausybė buvo įkalinusi Mahatmą Gandį ypatingomis sąlygomis, nes tai ne kalėjimas, o rūmai. Jie buvo jam skirti, kuomet vyriausybė norėdavo jį įkalinti, jie naudojo rūmus. Jis galėjo laisvai vaikštinėti soduose. Jam buvo paskirtas sekretorius ir žmona, tad jis galėjo gyventi beveik taip, tarsi būtų laisvas. Faktiškai jis turėjo geresnes sąlygas, išorėje jis gyveno mažose pašiūrėse, nes skurdas buvo jo filosofija.
Čia jis gyveno Aga Khano rūmuose, viename iš gražiausių pastatų Punoje, su didžiuliu sodu. Jo žmona mirė, kai jis buvo įkalintas Aga Khano rūmuose. Jo žmonos samadhis yra Aga Khano rūmuose, todėl dabar šie rūmai taip pat tapo memorialo dalimi. Kadangi Mahatma Gandis buvo ten įkalintas, jo žmona mirė ten… Ir tai buvo grupė Punos hinduistų šovinistų, kurie jį nužudė. Dabar jie bando kažkaip ištrinti kaltės jausmą kurdami memorialus, statydami skulptūras, gatvėms suteikdami jo vardą.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 22 skyrius "Sanjasinas niekuomet neišeina į pensiją", 1 klausimas, 1987 m. rugsėjo 1 d. (The Invitation. Chapter 22, "A sannyasin is never retired", Question 1, 1st September 1987)
Atnaujinta 2025-09-30 |