LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





„Žinių radijas“ su Prembuda apie sveikatą

„Žinių radijo“ laidoje „Mano sveikata“ Ginas Dabašinskas kalbasi su Prembuda apie meditacijos poveikį žmogaus kūno sveikatai ir sielai. Laida transliuota 2010-05-08 (šeštadienį) 9.05 val., kartota 17 val.


Laidos audio įrašą galite rasti ir perklausyti "Žinių radijo" archyve.

Prembudos interviu "Žinių radijo" laidoje “Mano sveikata“:

Laidos vedėjas Ginas Dabašinskas (toliau - Ginas): Sveiki gyvi. Čia laida „Mano sveikata“, laidos vedėjas Ginas Dabašinskas. Ir šiandien, šiandien mes bendrausime su žmogumi, kuris, tikiuosi, viską žino apie meditacijas. – Su mumis meditacijos vadovas Mečislovas Vrubliauskas. Teisingai apibūdinau?

Meditacijos meistras Prembuda (toliau – Prem): Taip.

Ginas: Laba diena.

Prem: Laba diena.

Ginas: Ar kiekvienas žmogus galėtų išmokti meditacijos meno?

Prem: Meditacijai reikalingas tam tikras minimalus inteligentiškumas. Jeigu žmogus gali daryti eksperimentus moksle, tai jeigu dar truputį pridėti inteligentiškumo, tuomet jis gali tyrinėti savo vidų ir gali pradėti medituoti. Pradėti, matyt, kiekvienas gali, medituoti faktiškai, galima sakyti, kiekvienas. O kaip giliai žmogus medituos, jau priklauso nuo jo vidinių savybių, nuo jo mokymosi laiko, nuo jo mokytojų, jeigu jis juos turi ir panašiai.

Ginas: Paminėjote terminą, tiksliau tai ne terminas, bet žodis giliau, taip?

Prem: Taip.

Ginas: Gelmė šiuo atveju. Galima galbūt ir termino, terminu tai apibrėžti. Tačiau, aišku, kad iš šalies žvelgiant medituojantis žmogus panašus į tą, kuris visiškai nebepriklauso nuo aplinkos. Jisai kažkaip panyra pats į save. Jis tampa savo gelmių gyventoju. Tai yra teisingas požiūris?

Prem: Tam tikra prasme teisingas, bet meditatorius paprastai neatitrūksta nuo išorės, nuo pasaulio ir gali labai lengvai, labai nuostabiai funkcionuoti ir pasaulyje būdamas meditacijoje, būdamas meditatyvus ir kurdamas meditatyvią aplinką, erdvę.

Ginas: Tai čia nebūtų tokia transo būsena, kai žmogus pakliūna į tokią ekstatišką erdvę ir visiškai nebesiorientuoja aplinkoje jisai. Kažkokiose svajonėse, nežinau, jausmų pasaulyje, kuris toli gražu niekaip nesusijęs su aplinka.

Prem: Meditacijoje žmogus yra labai, matyt, geriausiai tikrų žodis harmonijoj, – harmonijoj su aplinka, su vidum. Jis yra tam tikroj darnoj gilioj, jis yra iš tikrųjų anapus minčių ir, galima sakyti, kad liudija tai, kas yra išorėje. Tarp jų emocijas, mintis. Ir tai yra, tai nesisieja su atitrūkimu nuo realybės. Žinoma, kai mūsų kūnas miršta, tuomet mes tikrai atitrūkstam. Gilioj meditacijoj galima tolokai atsitraukti nuo kūno, kad jis beveik nereaguoja į saulės šviesą, į šaltį, į karštį. Bet bendru atveju meditacija yra darna arba tam tikroj vienumoj, arba pasaulio sąmyšyje tiesiog darna lieka. Ir ta darna yra apibūdinama meditacija, jeigu jinai yra gili darna. Jeigu veiksmas ateina iš vidaus.

Ginas: O medituojant išlieka suvokimas. Kad būtent tas žmogus, kuris medituoja, jis suvokia, kad jis tą daro.

Prem: Taip būtų galima pasakyti: ar lieka sėkla, kai gimsta medis? Meditacijoje gautųsi virsmas panašus. Ar lieka kiaušinis, kai gimsta paukštis?

Tokio asmeniško aš nelieka. Bet jeigu nori susitraukti, susitrauki ir lieka . Truputį susitapatini su mintim ir vėl yra . Jeigu nori, kad liktų kažkoks sąmonės srautas, darna... Ląstelė darnoj su organizmu būtų didesnėj meditacijoj, negu ji yra visiškai viena.

Ginas: Bet palyginimui pateikiat tokius negrįžtamus procesus: kiaušinis, višta, sėkla, medis. Šiuo atveju ar lieka medis, kai mes grįžtame į sėklos būseną?

Prem: Gamtoj mes galime matyti abu procesus. Galime matyti medyje, kai medyje gimsta sėkla ir po to jinai nukrinta nuo medžio ir auga. Ir kai sėkla vėl panyra į dirvą, tampa medžiu. Tai tas procesas vyksta ilgai, bent jau sėklai galbūt ir greičiau. Panašiai ir žmogus, jis gali... Iš tikrųjų meditacijoj tai nėra . Jeigu gili meditacija, tai dingo. Bet vėl susitraukti šiek tiek, susikoncentruoti galima ir grįžta. Pradžioj tai net neįmanoma pasiekti to panirimo, ištirpimo arba tokios darnos, kurioje nėra ego, kurioje nėra . Tai yra patiriama, gal pradžioj gąsdina. Matyt, sėklą irgi gąsdina tapsmas medžiu. Bet tai yra nuostabu, tą reikia patirti. Tai visiems absoliučiai prieinama ir tą reikia tyrinėti. Žodžiu, yra grįžtamas procesas.

Ginas: Tai panašu į sapną, tiksliau miegą be sapnų?

Prem: Taip. Žmogus judėdamas vidun nežiūri į vaizdinius, nežiūri į svajones. Jis juda tiesiai į savo prigimtį, tiesiai į savo šaltinį. Tai nėra asmeninis šaltinis. Tai yra bendras šaltinis, evoliucijoj kaip jis prasidėjo. Tai nežiūrint į emocijas, į mintis, į vaizdinius, į jausmus, – tiesiai į vidų, visa tai lieka truputį periferijoj, truputį šone. Mes galim bet kada pasinerti į jausmus, paliesti juos, kūną, emocijas ar mintis, ar vaizdinius, ar norus, bet ką. Savo, žymiu mastu ir kitų. Bet tiesiogiai meditacija tai yra tų visų dalykų liudijimas ir nesvajojimas, ir ne bandymas kaip nors nei prisirišti, nei į tai įsikabinti. Aš turiu omeny, į norus, ambicijas, ego, įsivaizdavimus, svajones, kūno pojūčius, malonumus ir taip toliau. Jie yra periferijoj.

Ginas: Kalbėdamas apie meditaciją užsiminėt apie ištirpimą. Ar meditacija būtų priešingas procesas koncentracijai?

Prem: Taip. Visiškai priešingas. Du dalykai. Medis tampa sėkla, koncentruojasi. Sėkla tampa medžiu, jinai išsiskleidžia, atsipalaiduoja. Meditacija yra begalinis atsipalaidavimas. Galima pasakyti, kad tiesa atpalaiduoja. Yra žinomas posakis – tiesa išlaisvina. Bet jeigu žmogus nori atsipalaiduoti, tai pirmiausia jis turi gyventi su beasmene tiesa, pažinti egzistenciją, jos dėsnius ir tuomet yra gilus atsipalaidavimas. Tuomet alkoholis, narkotikai, įtampos įvairios, skausmai, visokios ligos, tarp jų tokie dalykai kaip parkinsonizmas, pradeda dinginėti arba visiškai dingsta.

Ginas: Kartais žodžiai pataria, kur ieškoti, o kartais nuveda į šalį. Meditacija lotyniškai reiškia apmąstymą, tokį intelektualinį procesą. Ar čia būtų išties susiję su kažin kokiu mėginimu būtent tą intelektualinį kontūrą brėžti?

Prem: Matyt, tiktai dėl vakarietiško meditatyvaus neišprusimo ties ta vieta sustota. Bet rytiečiai pasirinko irgi žodį meditacija ir turi omeny ne apmąstymą, o jau ėjimą anapus [mąstymo]. Kita vertus, žodis medis kaip ir media, kaip ir matematinis terminas mediana yra, reiškia priemonę. Priemonę sujungti kažką. Media sujungia pasaulį su žmogum, medis – dangų ar kosmosą su Žeme. Mediana yra vidurys, tai va tas buvimas per vidurį ir yra meditacija. Buvimas per vidurį ir dvasioj, ir materijoj. Ir yra žodis, kai žiūrit, aš paminėjau mediana, tai diana sanskrite ir reiškia meditaciją. Diana žodis sanskrite, jis tapo Budos kalboj, pali kalboj zan, o kai atkeliavo per Kiniją į Japoniją tapo zen. Tai jeigu žiūrėti į sanskrito originalą, tai būtų diana. Jeigu žiūrėt tą pakitusią reikšmę, pakitusį garsą, tai būtų zen.

Lietuviškai žodis diena, matyt, atėjęs iš diana. Lietuvių kalboj yra labai daug sanskrito žodžių. Ir mums reikėtų eiti iki sanskrito. Ir mes galim aptikti, sakysim, kaip žodį gyvenimas, dživan – gyvenimas sanskrite. Diena, tai aš sakyčiau, kad tai yra diana, tai yra vidinė šviesa, diena yra išorinė šviesa. Matyt, būti su die[na], būti su diena, tai būti lietuviškai tai galėtų reikšti, giliau žiūrint, būti su diana, būti viduryje, būti darnoj, būti harmonijoj.

Ginas: Ar galima meditatyviai išgydyti tam tikras ligas? Turiu galvoje, panirti į save.

Prem: Be abejo.

Ginas: Galbūt čia yra autohipnozės elementų, autosugestijos, kai žmogus įsikalba sau sveikatą.

Prem: Medituojant iš tikrųjų labai daug ligų atkrinta. Pavyzdžiui, aš turėjau tokias nuolatines ligas kaip angina ir ūmūs kvėpavimo takų uždegimai. Kadangi aš medituoju ne tik statines, bet ir dinamines meditacijas, tai jos labai padeda apvalyti kūną. Ir mano kūnas valėsi maždaug septynis metus. Aš staiga pastebėjau, kad medituojant per kvėpavimo fazę, mano nosis jau nesivalo. Paskui pastebėjau, kad ji iš tikrųjų jau išsivalė. Aš naudodavau po keletą nosinių per vienos valandos meditaciją. Ir atkrito ligos. Po to, nuo maždaug ’92-ų metų, kai aš pradėjau medituoti, faktiškai nustojau sirgti visomis kvėpavimo takų ligomis. Buvo tokie įspūdžiai, kai plaučiai valėsi. Mane žmona net įkalbėjo nueiti pasidaryti rentgeno nuotrauką, nes atrodė, kad aš gal čia pradedu sirgti. Bet paskui tai pasirodė kaip simptomas po skiepijimo. Yra simptomai, bet liga dingsta, išsivalo.

O apskritai labai daug ligų tiesiog pradeda atkritinėti, todėl, kad mes atpalaiduojam protą. Labai daug ligų yra susiję su protu ir su tikėjimu. Ir jeigu nepaleisti proto ir tikėjimo, tai daug ligų tiesiog neatkris. Faktiškai su kiekvienu kokiu nors patikėjimu, tarsim, kad man turi atsitikti nelaimė, nes katė perbėgo kelią, iš karto žmogų jau nukreipia link nelaimės. Ir įtempia tam tikras kūno dalis. Ir, aišku, akis. Tai iš sąmonės atpalaidavus tokias mintis mūsų pastabumas gerėja ir nelaimių tikimybė mažėja, ir ligų mažėja.

Širdies ligos, matyt, tokia parkinsono liga, parkinsonizmas arba Alzheimerio... Matyčiau, kad Alzheimerio liga yra tiesiogiai išgydoma tik, jeigu giliai žiūrėti, tik meditacija. Žmogus, kuris susicentruoja viduje, jis pradeda vėl geriau orientuotis savyje. Matyt, kad meditatorius negali susirgti Alzheimerio liga. Tai dar reikėtų patikrinti.

Visi meditaciniai dalykai, kurie yra atrandami, jie yra patikrinami. Jie yra tyrinėjami. Skirtingi meditatoriai, faktiškai mokslas tą taip pat gali patikrinti stebėdamas meditatorius. Arba mokslininkas pradėdamas medituoti.

Ginas: Mes jau čia truputėlį prie technikos pereinam. O pats meditacijos procesas, jis reikalauja kažin kokių parengiamųjų darbų. Na, tarkim, žmogus nė syk nebuvo įbridęs į tą upę. Tai jis turi kažko tokio, padaryt kažkokius namų darbus, kad galėtų pilnavertiškai medituoti? Ar bet kuris būdraujantis subjektas staiga gali pradėti eksperimentuoti su savo sąmoningumu?

Prem: Iš tikrųjų gali kiekvienas. Matyt, pradžioj dažnai atsitinka taip, kad žmogus patiria netikėtai, spontaniškai. Ir po tokio pirmo netikėto potyrio jis pradeda giliau stebėti aplinką ir pradeda aptikti, kad yra kažkokie tai keisti, gilūs, įspūdingi vidiniai procesai. Kita vertus, kai vaikas gimsta, jis yra labai meditatyvus. Bet jis neturi centro. Jis yra erdvėj ištirpęs. Vaikas pradžioj net jeigu į jį kreipsimės, ar tu gali paliesti savo nosytę, matyt, iki kokių pusės metų jis nelabai supranta, apie ką kalbam. Jis yra visiškai gamtoj. Panašiai kaip žuvis vandenyje.

Tai galėtume laikyti giliu atsipalaidavimu su dar keliais meditacijos požymiais ir vaikas yra meditatyvus. Po to, kai mes vis giliau koncentruojamės, susitapatinam su kūnu, su mintim, su norais, mes pametam tą atsipalaidavimą, susikoncentruojam ir, galima būtų sakyti, kad meditacijos praradimas jau yra nenatūralus. Natūraliai žmogaus prigimtyje yra meditacija. Ir jeigu eiti su savo prigimtim nuo pačio gimimo, jeigu tėvai meditatyvūs, tai mes meditacijos galime visiškai nepamesti. Žinoma, meditacija – priešingas dalykas tikėjimui. Jeigu žmogus eina tikėjimo keliu, eina į išorę, ieško šaltinio išorėj, tai koncentruojasi. Tai čia būtų į vieną pusę, i išorę. Kitas – vidun, žmogus lieka be galo atsipalaidavęs. Meditatorius yra savo prigimtyje, su savo energija. Galima sakyti, kaip medis yra dirvoj, taip meditatorius yra, galima sakyti, galbūt dvasioj.

Mūsų Konstitucijoje yra parašyta, kad Lietuva išsaugojo savo dvasią. Tai ir kiekvienas individas, kai išsaugo ir junta tą, tai galima sakyti, jis jau yra meditatorius. Pagal mūsų Konstituciją kiekvienas lietuvis yra meditatorius, jeigu išsaugoja dvasią.

Ginas: Džiugu tą girdėti. Matyt, interpretacijų Konstitucijos gali būti įvairų.

Prem: Taip.

Ginas: Bet vis dėlto dėl tų namų darbų. Tai nereikia kažkokių ten papildomų pastangų padėti. Na, kartais atrodytų, sunkiausias dalykas tai yra atsipalaiduoti. Koncentruojantis nereikia tiek fizinių pastangų, taip pat ir fizinių, kaip atsipalaiduojant. Tai gal gerai būtų prieš tai neblogai pasimaitinti, nežinau, pasivaikščioti grynam ore. Ir tik po to, kai jau sutvirtėja kūnas ir jisai leidžia tikėtis, kad visi tie procesai, apie kuriuos kalbėjot, kai išsivalo organizmas, jie bus lengviau tada pakeliami. Tuomet ir galima imtis to žavaus, tačiau galbūt kiek ir pavojingo uždavinio – medituoti.

Prem: Meditacija, aišku, yra ne uždavinys, bet prigimtis. Jinai yra anapus visų vertybių. Pavyzdžiui, ką Vakaruose iškelia lyg ir [vertybes]. Vertybės yra proto srityje. O meditacija yra truputį giliau.

Antra, pasiruošimas yra labai naudingas. Labai gerai, jeigu mes jaučiamės gerai. Bet jeigu kūnas yra praradinėjamas, pavyzdžiui, sąmonės praradimo metu arba mirties metu, tai žmogų nori nenori įmeta vidun. Kita vertus, įmeta panašiai kaip miego metu į sapną. Kai žmogus blaškosi, jis yra ne viduj, jis yra prote. Bet jeigu mes galėtume nusiderinti, ir ypač jeigu yra šalia žmogus, į kurį gali derintis šiek tiek, ir pažiūrėti, kur gi ta kryptis, kad nepatekti į protą.

Prote mes galim susimaišyti. Bet jeigu mes randam kelią vidun tiesiai per protą anapus proto, aukščiau į sąmonę, tuomet jokio pavojaus nėra. Jeigu kūnas sveikas, yra geriau. Jeigu pavalgę ir aplinka yra gera, – gerai, geriau. Jeigu muzika groja, jeigu yra palaikanti tiesiog atmosfera, tai taip pat yra geriau. Lygiai kaip ir tam tikras mokymasis, sakyčiau, yra labai reikalingas.

Jeigu Edisonas tapo išradėju nelankydamas mokyklos, bet jį mokė tėvai, o po to samdyti korepetitoriai daugiau. Tai, matyt, ir meditacijoj galima būtų sakyti, kad kai kada, jeigu tėvai yra meditatyvūs ir jeigu kažkas dar truputį pamoko, tai gali būti labai gilus meditatorius be kokių nors specialių ten aukštųjų mokslų ir netgi be vidurinės. Kaip Edisonas, jis tuomet tiesiogiai nebaigė universiteto ir net vidurinės.

Bet pagrindinis dalykas, galima sakyti, pradžioj yra natūralumas ir atsipalaidavimas – du raktai judant į meditaciją. Tai, viena vertus, jie yra nepaprastai lengvi. Jau ką nors lengvesnio surasti neįmanoma. Nebent mes jau esam iškrypę. Nebent jau mes esam įsikabinę į kažką tai, ką bijom paleisti ir ką netgi galbūt nemokam paleisti.

Jeigu mes pamatom, į ką įsikabinę ir sugebam paleisti, tai nieko lengvesnio nėra, kaip medituoti. Ir kas svarbu, kad medituojant teka nepaprastai graži viduj energija, galima sakyti, meilė ir kitos tokios palaikančios energijos ir tų energijų daugėja. Kas yra, atrodytų keista, kad nesusikoncentravus, nesusikaupus, neįsitempus, o visiškai atsipalaidavus energijos daugėja, harmonija didėja. Ir jeigu mes galim būt ir meditatyvūs, tai reiškia, mes galim būt ir labai atsipalaidavę, ir tuo pat metu, jeigu reikia, mes galim labai įsitempti, nes kūnas, protas ir siela yra pailsėję.

Ginas: Gal galima šitą meditacijos pratimą naudoti mūsų kasdienėje darbinėje veikoje, kaip atsipalaidavimo, kaip tam tikrą, na, nežinau, pertrūkio tokio...

Prem: Atsitraukimo.

Ginas: atsitraukimo nuo tų rūpesčių būdą. Ir tada žmogus pasijunta gerėliau, nei išgėręs puodelį kavos arba surūkęs cigaretę.

Prem: Taip.

Ginas: Kartais cigaretė būtent traktuojama kaip atsitraukimas nuo rūpesčių, pertraukėlė.

Prem: Jeigu žmogus - čia kaip pokštas - sako, negalima medituojant rūkyti. Bet galima rūkant medituoti. Tai jeigu mes sugebam judėti vidun, tai ir rūkymo metu galim judėti vidun. Ir jeigu mes judam giliau vidun, tampam subtilesni, tai rūkymas palaipsniui atkris. Labai retai neatkrinta. Vienam kitam meditatoriui, esam girdėję, kad rūkymas neatkrito. O šiaip tiesiog atkrinta. Nėra problemos atmesti. Nėra problemos kaip nors išsigydyti. Tiesiog matai, kaip tai veikia. Ir pats matymas, jutimas atpalaiduoja rankas ir cigaretė iškrinta.

Aš naudoju, aš faktiškai visą laiką, aš stebiu, galima sakyti, netgi tiksliau liudiju. Tas liudijimas vyksta visą laiką. Ir tai yra kasdienėj veikloj. Nuo atsipalaidavimo ieškant būdo pailsėti iki labai tokio gilaus kokio nors protinio darbo. Netgi čia būtų ne protinio darbo, bet jeigu man reikia straipsnį rašyti, kažkur tai ieškoti tikslių išraiškų, kartais teisiniuose dalykuose, tai toks yra labai gilus atsipalaidavimas, įsižiūrėjimas ir pamatymas. Ir tai, jeigu mes judam vidun į savo centrą, o ne į mintis ir matom, tuomet tai bus meditacija. Ir ji pakeistų, taip. Ji pakeistų ir cigaretę, ir alkoholį, ir narkotikus. Meditatoriai nekovoja prieš narkotikus. Tie, kurie medituoja tiesiog savaime palieka narkotikus. Meditatoriai nekovoja prieš alkoholį, todėl, kad tie, kurie medituoja,

jie pradeda matyti ir atkrinta. Taip kaip, jeigu yra mylimoji, tai meilužės atkrinta.

Ginas: Atkrinta, tai tiesiog pasišalina. Panašiai, kaip medis numeta lapus.

Prem: Taip. Panašiai, kaip medis numeta lapus arba kaip pavasarį keičia kailį gyvūnai. Vienu metu plaukai užauga rudenį didesni, o pavasarį jie pasikeičia. Atkrinta tiesiog natūraliai, palieka, nes jie nėra reikalingi. Jie trukdo.

Ginas: Vis tik norėtųsi patikslinti, kai kalbat apie tąjį centrą arba apie sąmonę, o po to atskiriate visa tai nuo proto, kyla toks legalus klausimas. Juk sąmonė taip pat yra mintys. Na, kai mes kalbam apie tuos dalykus, tai mėginame juk būtent proto instrumentu naudotis. Sąmonė tai yra sąvoka, tai yra minties konstruktas. Tai yra tas dalykas, kurį mes iš minties nupynėme. Galbūt paskui darome tokį intelektui būdingą triuką ir pavadiname tai, kas yra padaryta iš minties materijos jau nebe mintimi. Tačiau net jeigu ir vandenį vadinsi ne šlapiu, tai nuo to jisai sausesnis netaps.

Prem: Deja, nėra visai taip, kaip jūs kalbat. Tai yra mūsų matymo paviršutiniškumas sudaro tokį įspūdį. Greičiau mintis gimė iš sąmonės. Tai būtų panašiai, kaip ledas arba lašas gimė iš vandens. Pradžioj yra sąmonė. Sąmonė nėra mintis. Jinai yra... su sąmone mes galim laisvai stebėti bet kurią mintį, bet kurią emociją, bet kurį vaizdinį. Ir ji yra daug giliau. Ir iš sąmonės mes galim sąmoningai susikoncentruoti ir galvoti. Iš tikrųjų ir šiuo metu, ir paprastai meditatorius negalvoja. – Jis mato ir naudojasi matymu. Ir tai yra daug daugiau, daug plačiau, daug giliau negu, kad galvojimas.

Matyti mes galim. Akyse yra, kiekvienoj aky yra po 120 milijonų maždaug receptorių. Ir galim mes matyti ne tik fizinę tikrovę, bet ir emocinę, mintinę beveik tikrovę. Taip, kad mes galime matyti mintis, bet mes beveik negalim galvoti apie tą matymą, kuris yra anapus minties.

Ginas: Senovės graikams tai teorija ir stebėjimas tai buvo labai artimi, galbūt tapatūs dalykai. Turiu galvoj, kad matymas ir intelektualinė veikla yra, na, jei ne tapatu, tai bent labai greta.

Prem: Yra didokas... Jie yra šalia, bet matymas yra daug gilesnis. Ir kas yra gerai, kad, pavyzdžiui, mąstant mes būtinai turim įsitempti, mes turim susikoncentruoti. Ir net akys įsitemps. Matant pirmiausiai atsipalaiduos akys ir po to mes galim pradėti matyti giliau energijas. Vidinius procesus, kuriuos galim matyti spalvotai arba ten tam tikras energijas erdves, struktūras. Bet tas matymas yra daug gilesnis negu mąstymas. Ir kas yra jau gerai, kad kai mes judam nuo paviršiaus, nuo materijos, nuo daiktų į mintis, mes toliau galim dar giliau atsipalaiduoti ir pradedam matyti. Ir tuomet mes pradedam būti sąmonėj. Ir sąmonėj būnant galima labai lengvai galvoti, galima grįžti labai lengvai į protą. Tik papuolus į sąmonę, į protą grįžti nesinori. Tai yra panašiai, kaip ištrūkus iš kalėjimo inteligentiškam žmogui grįžti atgal.

Prote yra visuomet ribos. Jose visuomet, jose negali matyti, sakysim, kas buvo prieš gimimą, kas buvo prieš mirtį. Sąmonėj tai galima matyti, tai nėra trūkio. Gali keliauti laisvai. Ir sąmonėj, meditacijoj du žmonės nėra atskirti. Kai jie giliau atsipalaiduoja, jie pradeda justi vienovę. Ir tai yra tikra moralė.

Jeigu aš pradedu justi vienovę su kitu žmogum, jeigu aš jį skaudinu, aš pradedu jausti skausmą. Nėra būdo meditacijoj skaudinti kitą ir nejausti skausmo. Ir tai yra tikroji moralė, kuriai nereikia jokių įsakymų.

Ir tai yra tuomet, kai mes pradedam būti sąmonėj, iš kurios labai lengva susitraukti ir pradėti galvoti. Bet sąmonė yra daug aukščiau negu protas arba mintis. Panašiai, kaip matyt, galima būtų sakyti, pirminė visatos materija, kuri buvo netgi subatominė. Iš jos paskui gimė daiktai. Kita vertus, ten nebuvo sąmoningumo. Tik materija. O čia yra sąmoningumas ir erdvė. Ir joje galim laisvai susitraukt iki minčių, ir galvoti, ir būti prote.

Ginas: Padarom pertraukėlę. Priminsiu, meditacijos vadovas Mečislovas Vrubliauskas su mumis. Likite su žinių radiju, tuoj tuoj grįšime. <...>

Grįžtame į studiją ir toliau meditacijos meistrą Mečislovą Vrubliauską kalbiname apie tuos meditacijos dalykus. Jau kiek panirome į tai, ką siūlėte. Jaučiuosi nešamas kažin kokios bangos. Dabar norėtųsi vis tik išsiaiškinti, kaip tą laivelį parengti. Aš jau čia bandžiau prie to priartėti, bet dabar dar arčiau norėčiau pažvelgti į tuos dalykėlius. Na, tiesus stuburas, kvėpavimas, tie visi įprasti dalykai, kurie, kurių moko įvairiose į Rytus nukreiptose mokyklose. Jums irgi tai yra būdinga? Į tą pusę lenkiate tuos, kurie nori iš jūsų išmokti medituoti? Ar jūsų koks nors specifinis metodas? Užsiminėt apie dinaminę meditaciją...

Prem: Taip.

Ginas: Tai, matyt, kažkokių dalykų, kurių nemoko tie statikai, mokote jūs.

Prem: Yra, pavyzdžiui, išoriniai požymiai, tarsim, sukryžiuoti kojas, stuburas tiesus, rankos sudėtos šalia – trečias požymis. Ketvirtas – pusiau primerktos arba užmerktos akys, galva tiesi, liežuvis užlenktas ir liečia viršutinį gomurį. Čia yra išoriniai požymiai, kuriuos mes galime įvykdyti ir absoliučiai niekas neatsitiks. Ir mes būsim prote, ir būsim įsitempę, ir niekur nenukeliausim. Bet jeigu jie natūraliai gimsta, jeigu jie lengvai pasilaiko, tai jie taip pat yra naudingi.

Meditacija primintų dviratininką, besimokantį arba jau pažengusį. Kai dviratininkas... išvis dviračiai atsirado ne taip seniai. Ir tam, kad galėtum važiuoti dviračiu, reikia išmokti negriūti nei į kairę, nei į dešinę. Pradžioj sukūrė kažkas dviratį, po to reikia išmokti, nors pradžioj žmogus griuvinėja. Tai meditatorius, kai atsisėda, arba jis yra gyvenime, jis gali matyti iš vidaus, kad jį paliečia tai viena mintis, tai priešinga mintis. Beveik visuomet jos yra dvi, nors ne visuomet mes pamatom abi. Mes paprastai matom vieną. Ir meditacija būtų, jeigu mes neįkrintam nei į teigiamą, nei į neigiamą mintį. Panašiai kaip, jeigu matuojam krūvius, yra teigiami ir neigiami, tai mes nesusitapatinam nei su vienu polium, nei su kitu, nei su teigiamu, nei su neigiamu. Nes vienas be kito nebūna. Be viso to, mintys niekuomet nebūna po vieną. Jos gimsta iš sąmonės arba, galima sakyti, iš materijos tik porom: teigiama ir neigiama.

Ginas: O kaip čia suprasti, pavyzdžiui, mintis „Kambaryje yra stalas“. Nei ji neigiama, nei teigiama. Tiesiog mintis gali būti teisinga, neteisinga apie tai, kas yra realybėje.

Prem: Taip. Jos pasakymas, kad kambaryje nėra stalo, jis nėra oponentiškas, bet jis yra papildantis. Panašiai, kaip akyje yra achromatinis kanalas, kuris mato visas spalvas. Ir po to vėliau evoliucionavo geltonas-mėlynas kartu matymas ir žalios-raudonos spalvų matymas kartu. Jos matomos beveik, kad... beveik visuomet, jeigu matomos, tai abi spalvos oponentiškai. Jeigu fizinėj realybėj nėra tokio oponentiškumo, tai prote jis gimsta. Ir mes pradedam tyrinėdami matyti, kad kažkodėl, kai mato viena [spalvą], tai mato ir kita. Tas oponentiškumas lyg yra būtina sąlyga, kad giliau pažinti tikrovę ir pamatyti.

Aišku, yra minčių, kurių oponentiškos arba priešingos, arba papildančios beveik nerasim. Bet vis tiktai stalui tai visuomet bus kita mintis: „Stalo nėra“. Ir visuomet... čia stalo kažkada tai nebuvo arba praeityje, dabar atsirado. Bet daugiau aš turiu omeny tokius mintinius dalykus, protinius. Nes čia mes kalbam apie fizinę realybę. Joje nėra tokio oponentiškumo, daiktas yra, nėra. Greičiau kai kalbam giliau apie protoną ir elektroną, nori nenori, bet kuri materija turi pliusą ir minusą. O jeigu žengiame į elemento branduolį, randam neutronus, tai jį sudaro taip pat protonas ir elektronas. Tai ten materijoj visuomet yra pliusas ir minusas. Ir net jeigu žiūrėsim, kaip plinta elektromagnetinė energija, tai visuomet yra elektrinis ir magnetinis laukas. Bet daugiau aš turiu omenyje apie protą.

Ginas: Jūs čia mane supainiojot su tais pliusais, minusais, bet bet kuriuo atveju tvirtintumėt, kad tos mintys, jos gimsta tarsi kaip elementarios dalelės, poromis.

Prem: Taip, poromis. Prote jos gimsta poromis. Ir faktiškai emocijos taip pat gimsta poromis. Jeigu yra baimė, yra ir drąsa. Jeigu yra liūdesys, yra ir džiaugsmas. Jeigu yra pasyvumas, kas yra jau beveik ne emocija, o tiesiog energija, yra ir aktyvumas. Jeigu yra pasišlykštėjimas, yra ir skanumas. Čia beveik... Jeigu yra smalsumas, tai yra kažkoks tai, galima sakyti, pasišlykštėjimas savotiškai.

Ginas: Matot, jau kartojatės. Ne taip lengva rasti kiekvieną syk oponentinę pusę.

Prem: Taip. Todėl, kad jeigu žiūrėsim, ligų yra tūkstančiai, o oponentiškas, oponentinė sąvoka visoms ligoms yra sveikumas. Tai yra reikia sakyti, kad tos ligos yra požymiai, yra liga – sveikumas. Kita [oponentiška pora] liga – sveikumas.

Bet ieškodami daugiau proto srityje, tuomet galim rasti oponentiškumą. Kai liečia materiją, tą oponentiškumą rasti sudėtingiau.

Ginas: Gerai. Tai čia tarsi pirmas būtų etapas? Bandyt lukštenti tą protinį lygmenį, kas gi ten vyksta su mūsų mintimis, kaip jos atsiranda,

Prem: Taip. Tai reiškia...

Ginas: Kaip jos konstruojamos.

Prem: Taip, reiškia čia yra, net nereikia žiūrėti, kaip konstruojamos. Yra lyg ir paprasčiau.

Viena vertus, kai mes, sakysim, pirmoje meditacijoje kaip vipasana - kvėpavimo liudijimas, jeigu mes liudijam kvėpavimą ir pradedam judėti vidun, tai pirmiausia mes pasijusim beveik erdvėj, ne kūne. Ir tai yra natūralu. Tiesiog kvėpuojant, jeigu mes nepagalvosim ir nesusitrauksim, o natūraliai atsipalaiduosim, staiga mes pajusim arba palaipsniui, kad esam ne kūne arba erdvėj. Pakibę erdvėj, ne kūne.

Antra, toliau mes galėtume pastebėti, požymius, kad mes esam, kad mūsų šalia yra teigiamos, neigiamos emocijos. Tai mes ant kažko užpykstam, tai mes prisimenam kažką tai. Nepapulti nei į teigiamą, nei į neigiamą emociją. Judam vidun. Toliau yra mintys. Mes nepapuolam nei į teigiamas, nei į neigiamas mintis. Mes jas visas matom. Mes jas galim peržiūrinėti. Bet jeigu mes nesusitrauksim pagal mintis, pagal emocijas, pagal kūną, mes galim judėti dar giliau vidun. Ir per mentalinį planą, per vaizduotę... Vaizduotė tai, kai mes jau pradedam joje kažkaip funkcionuoti. O jeigu liudijam, tai visi vaizdiniai taip pat lieka mūsų išorėj, periferijoj ir mes galim judėti vidun. Ir galima sakyti, kai siela pajunta save dvasioj, tai mes esam jau gilokoj meditacijoj. Kai praeinam per... atsitapatinam nuo kūno, nuo emocijų, nuo minčių, nuo vaizduotės, nuo norų, nuo visų įtampų ir atsiduriam savo prigimtyje. Galima būtų sakyti, tuo metu, jeigu mes viską liudijam, tai yra meditacija.

Ginas: Bet toji prigimtis irgi turi dualinę struktūrą. Ir pliusą, ir minusą.

Prem: Toji prigimtis, reiškia, siela, būtų panašiai kaip materijoj fotonas. Jeigu yra materijoj protonas ir elektronas, jie yra dualūs. O fotonas turi savyje ir pliusą, ir minusą. Ir jisai skrenda per erdvę neveikiamas, todėl, kad jis neturi išreikšto ryškaus pliuso ir minuso. Jo beveik negali paveikti. Ir ypač, jeigu yra dar aukštesni virpesiai, tai jis yra beveik visai neveikiamas. Jisai gali skrieti per kosmosą.

Panašiai yra su siela. Jeigu mes grįžtam sąmoningai į sielą, mes esam neveikiami, esam savo centre. Ir po to galima dar gilesnė meditacija. Tuomet Rytuose angliškai vadina enlightenment, lietuviškai, matyt, tai panašu į pražydėjimą. Tai aš sakyčiau, prašvitimas – aukštesnė pakopa arba meditacija tuo užsibaigia. Tokiu galiniu, galine tokia visuotine laisve, ištirpimu erdvėj ir matymu, kad esi vienovėje su egzistencija, su visais žmonėm, su visais, visom būtybėm. Kai negali nieko skaudinti, esi ir ekologiškas, ir ekonomiškas, ir humaniškas, ir mylintis. Dar daugiau, esi tiesiog vienovėje su egzistencija.

Ginas: Bet čia mažiausiai du lygmenys. Vienas fiziologinis,

Prem: Taip.

Ginas: į kurį vis norisi linkti,

Prem: Taip, taip.

Ginas: nes apie sveikatą šnekam. O kitas, sakyčiau, moralinis.

Prem: Psichinis.

Ginas: Juk krikščionybės klasikas yra sakęs „Baisiausi tie drungnieji, kurie tarp pliuso ir minuso, nei ten, nei ten“.

Prem: Taip.

Ginas: Tai atrodytų, geriau būtų pasirinkti tas vertybes aiškias ir apibrėžtas, negu slidinėti tarp vertybių. Kai joks esi, tai ir jokių čia įsipareigojimų, atsakomybės, jokių kontaktų, artimų santykių. Žodžiu, esi tarsi beorėj erdvėje, kaip tas jūsų minėtas fotonas. Iš niekur į niekur. Tai moraliniu požiūriu tokia laikysena, jinai yra, gyvenant visuomenėje, tarp žmonių pakankamai abejotina.

Prem: Matot, mes galim sakyti, kad evoliucija yra abejotina. Pradžioj buvo, prieš kokius keturis milijardus metų labai [primityvūs], beveik negyvi dariniai. Po to vienaląsčiai be branduolio. Po to, po milijardo metų vienaląsčiai su branduoliu, daugialąsčiai organizmai. Ir visą laiką vyksta evoliucija, ir visą laiką struktūra sudėtingėja. Kita vertus, jinai... išskyrus žmogų, viskas yra vienovėj. Tik žmogus pajunta ego. Mūsų kūne yra, aš paskaičiavau, atomų daugiau negu visoj Visatoj žvaigždžių ir planetų. Ir vis tiktai tie atomai negyvi veikia darnoj. Panašiai yra su žmogum meditacijoj. Jis yra darnoj su visa egzistencija. Panašiai kaip atomas arba ląstelė su organizmu. Ar geriau, kai tos ląstelės ir molekulės, atomai išsilaksto, ar kai jie susiburia į žmogaus organizmą? Taip yra meditatorius egzistencijoj. Jis yra ne tai, kad abejingas, jis yra visur sąmoningai labai nuoširdžiai prisidedantis. Jis negali kitaip.

Ginas: Žmogus tai nėra susirinkę atomai į tam tikrą formą.

Prem: Kūnas jo yra.

Ginas: Žmogus tai yra laisvė ir atsakomybė, žmogus yra meilė

Prem: Taip.

Ginas: ir ištikimybė. Ir šiuo atveju tos vertybės, jos kiek kitokios negu tai, ką sakote. Jūs daugiau kalbate apie neprisirišimą prie jokios iš jų. Jeigu teisingai supratau.

Prem: Tai yra, ne tai, kad neprisirišimas, o yra natūralus, prigimtinis laikymasis ir ėjimas aukščiau jų.

Ginas: Aukščiau vertybių?

Prem: Aukščiau vertybių. Taip. Todėl, kad toj moralėj įeina ir meilė, ir neprisirišimas, o dalijimasis su kiekvienu. Nei vieno neatmetimas, nei vieno neišskirimas ir neįskaudinimas. Kaip aš minėjau, meditacijoj negali skaudinti kitą, nes pačiam skauda. Nėra ribų. Prote yra.

Jeigu aš esu mintyje, jūs man esat kitas. Kitas tikėjimas, kita šalis, kitas kaimas, kita giminė, kitas žmogus. „Kitas“ ir mintis leidžia man nejausti skausmo. Tiriant mes tą atrasim, kad kai mes esam mintyje, mes galim nejausti kito skausmo. Bet kai mes esam sąmonėje, aš nekalbu pasąmonėj – pasąmonėj nejausi, bet sąmonėj negali nejausti. Ir tai yra ta tikra moralė, kuri yra aukščiau tų dalinių moralių.

Bet pradžioj mums reikia praeiti dalines morales. Pradėti gerbti, po to mylėti vieną žmogų, po to mylėti visus žmones, mylėti visą gamtą. Būti. Ne tai, kad mylėti ką nors konkrečiai, bet kai mes esam meilės šaltiniu. Meilė veda žmogų, meilė jungia žmogų su visuma, sudaro žmogų vienovėje. Tai va ta vienovė yra anapus visų tokių dalinių moralių, kurios tarpusavyje konfliktuoja.

Sąžinė išvis yra labai paviršutinis dalykas. Todėl, kad yra, pavyzdžiui, Afrikoj gentys masajų, kur šventuoju paskelbia tą, kuris kuo daugiau pavagia iš kaimyno karvių. Moralės yra, tikėjimai yra labai skirtingi. Bet jeigu mes darom eksperimentą, mes pradedam aptikti vienovę ir turim peržengti bet kokio tikėjimo, bet kokios moralės ribas. Ir mes aptinkam egzistencinę moralę. Ir tai yra ne ta abejinga, o yra ta, kuri harmonizuoja viską. Aišku, meditacijoj taip pat yra galimybės augti, kad harmonizuoti nuo žolės iki ąžuolo, iki žmogaus, iki galbūt netgi, jeigu rasim, iki kitų planetų gyvybių atstovų. Jų neišsigąsti, o jausti darną.Tai čia yra tikra moralė, egzistencinė moralė.

Ginas: Meditatorius eitų ginti tėvynės nuo priešų?

Prem: Meditatorius visų pirmą rastų darną su priešais ir kova tiesiog dingtų. Su meditatorium yra labai sunku kovoti.

Ginas: Tai tada meditatoriai dingtų? Kova taigi nepradingtų.

Prem: Dingsta.

Ginas: Atvažiuotų tankai ir jums tik atrodytų, kad jūs esate pasaulyje, kuriame kova pradingo. Bet atvažiuoja ir išsiunčia

Prem: Aš esu...

Ginas: ten, kur šalta. O ten, man atrodo, medituot ne taip lengva.

Prem: Ten ne taip lengva. Bet jeigu aš esu darnoj... žmogus yra mažiausiai pažeidžiamas tokioj darnoj. Ir pyktį, agresiją ta darna meditacinė labai tirpdo. Ir agresiją... Aš buvau prie radijo ir televizijos pastato, kai atvažiavo tankai. Ir aš, žinoma, buvau labai [tankų] ir tuo metu, 90-ais metais, matyt...

Ginas: Tai jūs dar nemeditavote, nes tai vyko du metai iki meditacijos.

Prem: Tai dar nemeditavau. Aš užsiiminėjau psichoenergetika ir turėjau nuojautą. Kažkaip man dar tuo metu nesigavo. Tai aš mačiau, kaip kareiviai negali pradėti mušti žmonių, nes jie visi linksmi, jie nuotaikingi. Ir antra banga ateina, ir jie negali pradėti mušti. Jie negali pradėti kaip nors naudoti agresiją.

Gyvenime aš esu turėjęs daugokai atvejų, kai esi labai centruotas, na susidaro, tam tikras laukas, tam tikra erdvė aplinkui. Ir toj erdvėj bet koks agresorius iš vidaus tampa minkštesnis. Ir aš sakyčiau, kad čia yra ta tikroji transformacija, kokios reikia žmogui.

Kai... Tai vyksta panašiai, kaip sėklai įkritus į dirvą. Jinai jungia, jungia ir iš sėklos atomai, molekulės kyla į augalą ir susijungia ne kaip nors konfliktiškai, kaip ten protonai su elektronais, bet į augalą, kuris stiebiasi į dangų, į šviesą, į harmoniją. Taip mes iš vidaus susitinkam su tuo, ką žmonės linkę vadinti priešu.

Ginas: Gerai, su sąžine išsiaiškinom. O dabar dėl tų visų sveikatos dalykų. Tai suprantu, kad jūs vis tiek tvirtintumėte, kad tokiu terapiniu požiūriu meditacija tai galėtų būti taikoma kaip kasdienė mankšta.

Prem: Taip. Kaip kasdienė praktika.

Ginas: Na, mankšta, turiu galvoje, jei žmogus kūną mėgina išjudinti...

Prem: Taip.

Ginas: Ten kraujagyslėm kraujas pradeda tekėti linksmiau.

Prem: Taip.

Ginas: Ir šiaip gyvenimas tampa gražesnis. Tai lygiai taip pat ir su tais psichologiniais dalykais. Matyt, ten irgi galima atrast kažkokių metaforiškų kraujagyslių.

Prem: Taip. Kai aš minėjau, yra dinaminės meditacijos. Tai sakysim, Ošo dinaminėj meditacijoj kaip tik ir yra, kad mes pradžioj išjudinam kūną, po to truputį išjudinam, apvalom emocijas, – išjudinam ir harmonizuojam, o paskui judam vidun. Ir maždaug jau po pusvalandžio mes esam pasiruošę labai giliai judėti vidun. Ir tai yra meditacijos fazė. Yra kelios paruošiamosios, kurios labai tinka kūnui ir protui, o ta trečioji fazė yra meditacijos. Ir yra dar, galima sakyti, ketvirtoji fazė, kuri palaipsniui gražiai su muzika pakviečia atgal, iš meditacijos į pasaulį, į gamtą.

Ir tai aš, sakysim, nuo 92-ų metų nesu nė karto susirgęs, kai man yra praktikumai, kelionės. Ir mūsų praktika parodė, mes tyrinėjom, duomenis rinkom, kad vidutiniškai ateinantys medituoti, ypač į Meditacijos mokyklą, žmonės serga apie 12 dienų per metus. Kai maždaug neina į darbą arba tai prilygsta tokiai savijautai. Tai po kokių keturių metų meditacijos jie pradeda sirgti maždaug dvi dienas per metus. Tai yra apie 5-6 kartus sumažėja sirgimai. Ir tai dabar, pagal mūsų tyrimus, tinka keliolikai metų.

Be to, visi moksliniai pasaulio tyrimai rodo, kad jeigu žmogus medituoja, tai naudinga ir gydo širdies ligas, jau nekalbant apie psichines. Psichinės tai tiesiog dingsta. Jeigu tai žmogus turi gebą medituoti. Taip, kad meditacija labai padeda ir fiziniam kūnui, ir ypač psichikai.

Ginas: Ką gi, priartėjom prie pabaigos. Norėtųsi dar vieną klausimą užduoti, kuris iš tikrųjų apie pradžią. Tai reikia vis dėl to nusipirkti tą kilimėlį?

Prem: Taip, reikalingi keli išoriniai dalykai, kurie labai padeda medituoti. Tai ir kilimėlis, lengva higieniška apranga, šiltas oras, muzika, jeigu galima, minimalus triukšmas ir tam tikras pajutimas, kad mus traukia medituoti. Traukia kažkokia tai harmonija ir traukia kažkokia tai gerovė, gėris. Ir tų dalykų pakanka, kad mes pradėtume judėti vidun ir judėti link meditacijos.

Ginas: Na, o atsisėdę ir judantys, ar turime kažkokį tikslą, kur turėtume pakliūti?

Prem: Turėtume pakliūti vidun, ką mes esam pametę. Kai mes gimstam, mes dar esam beveik viduj, mes dar esam beveik ne kūne, mes nieko negalim padaryti kūnu, mes rankų negalim pajudinti. Po to, kai mums jau yra kokia dvidešimt metų, mes jau nežinom, kur yra vidus.

Ginas: Žodžiu, tapkite kaip vaikai.

Prem: Tapkite, kaip vaikai, bet daug sąmoningesni.

Ginas: Nu, gal čia ir būtų gražus akordas pabaigti mūsų pokalbį. Ačiū. Su mumis buvo meditacijos meistras Mečislovas Vrubliauskas. Likite su Žinių radiju.

Ojas info, 2010-05-23






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos