Tikrasis vedlys yra jūsų viduje5 dalis iš 6 | |
Mylimas Ošo, esu tavo sanjasinas jau septynerius metus ir negaliu išreikšti savo dėkingumo, nes tai suteikė mano gyvenimui kryptį, džiaugsmą ir malonę, ir dar daugiau. Dabar, būdamas čia tik savaitę, supratau, kad man visuomet reikėjo asmeninio vedimo, kad kažkas nusiderintų į mane ir į mano klausimus. Šis stiprus poreikis tik sustiprėjo šiandien per individualią sesiją. Mylimas meistre, prašau paaiškink.
1 dalis 2 dalis 3 dalis 4 dalis
<...>
Jūs turite savo originalumą. Geriau visuomet prisiminti. Niekuomet neikite prieš savo vidinį jautimą. Tik keletas žmonių pasaulyje pasiekė žydėjimą. Priežastis ta, kad tik keletas žmonių pakankamai maištavo prieš jų taip vadinamus patarėjus. Tik keletas žmonių išdrįso surasti savo kelią ir neiti greitkeliu, kuriuo visi važiuoja. Jie yra tie keli žmonės, kurie padėjo žmonijai jos visai evoliucijai, visam inteligentiškumui. Pašalinkite tuos kelis žmones ir žmonės vėl grįš ten, kur Darvinas manė, kad jis pradėjo augti kaip žmogus.
 | | |
Minia tuo metu taip pat juokėsi. Kai beždžionė nusileido iš medžių ir atsistojo ant žemės, ant savo dviejų kojų, visa beždžionių minia turėjo juoktis, kikenti: "Tik pažiūrėkite į tą tipą! Pažiūrėkite į tą kvailį, kuris priešinasi tradicijai, mūsų protėviams, religijai ir rasei!" Bet ta beždžionė, kuri sukilo prieš visą beždžionių kultūrą, jų civilizaciją. Jie turėjo ją pasmerkti. Jos turėjo pasakyti: "Tu nukritai". Savaime suprantama, ji nukrito iš medžio. Laikui bėgant ji tapo silpnesnė. Beždžionės yra stipresnės už tave. Jos tokios turi būti. Juos nuolat treniruojasi - šokinėja nuo vieno medžio į kitą. Tu turi daryti ką nors kita, negali taip šokinėti. Dabar netgi taip nesugebi. Tavo kūnas visiškai pasikeitė.
Bet pirmoji beždžionė, kuri nusileido, turėjo būti genijumi, turėjo norėti pati tyrinėti gyvenimą, kitaip nei minia ir gauja. Kitos beždžionės vis dar kabo medžiuose, jos yra tradiciniai žmonės! Jie tiki savo protėviais, tiki auksine praeitimi ir nenori keisti. Tam, kad keistum, reikia turėti drąsos ir kad būtum vienas, ir skintumeisi savo kelią, o jį praskynęs juo eitum. Neieškok jau praminto kelio. Jis tarnavo kažkam kitam, bet tau nebuvo pramintas.
Jeigu prisimintumėte savo pačių būties savigarbą ir orumą, nebūtų jokio poreikio, kad kas nors jus mokytų, jums padėtų. Jūs gimėte kaip užbaigta būtybė su visa potencija. Jums tereikia dirbti su savo potencija ir rasite savo tikslą. Sakoma, kad Levas Tolstojus yra pasakęs... Prieš man jį cituojant turiu pateikti jums kontekstą. Jis gyveno patį vargingiausią gyvenimą, kurį tik įmanoma gyventi. Jis gimė labai turtingoje šeimoje, tolimų karališkos šeimos giminaičių šeimoje. Jis buvo grafas, žmona - grafienė. Abi šeimos buvo tarp pačių dešimties pačių turtingiausių visoje Rusijoje, bet jis buvo visiškai vargingas. Jis nesugebėjo gyventi su savo šeima, su žmona. Priežastis buvo paprasta - abu buvo visai kitokios prigimties. Žmona negalėjo netgi pažvelgti į jį. Tai, kaip jis elgėsi, jam buvo šventa. Jis dėvėjo sutrūnijusius drabužius, kuriais vilkėjo valkatos, senus, nudėvėtus batus. Jis gyveno taip, kaip manoma, gyvena elgetos. Savaime suprantama, žmona negalėjo jo pakęsti. Ji gyveno kaip karalienė ir buvo viena turtingiausių moterų Rusijoje.
Bet Levas Tolstojus buvo Gandžio pasekėjas. Nustebsite sužinoję, kad nors Gandis gimė po to, bet paskutinėmis Levo Tolstojaus dienomis Mohandis Gandis (Mahatma Gandhi) ir Levas Tolstojus parašė vienas kitam keletą laiškų. Mohandis Gandis paskelbė, kad jis turėjo tris meistrus, vienas jų - Levas Tolstojus, kitas - Henris Toro (Henry Thoreau), o trečias - džainų vienuolis, Shrimad Rajchandra (Shrimad Rajchandra). Šie trys žmonės padarė įspūdį Mohandžiui Gandžiui. Mahatma Gandis dirbo Pietų Afrikoje, bet jam didelį įspūdį darė Levo Tolstojaus gyvenimo būdas. Jo žmona taip pyko, kad jie netgi nesikalbėjo. Kalbėjimas visuomet reiškė kovą. Jų prigimtis skyrėsi. Tolstojus labai stengėsi, kad žmona gyventų paprastą gyvenimą, neturto gyvenimą, nes palaiminti yra vargšai. Jis fanatiškai sekė Jėzumi Kristumi. Jis gyveno vargingą gyvenimą tiesiogine prasme, o žmona jautė visišką nepasitenkinimą. Ji norėjo, kad jis gyventų kaip princas, kokiu ir buvo. Jie ginčijosi savo visą gyvenimą. Abu stengėsi, kad kitas būtų pagal jo ar jos idėjas. Tai kraštutinis atvejis, bet tai visų šeimų istorija. Niekam neleidžiama būti savimi. Žmonės manipuliuoja.
Kaip tik anądien girdėjau, kad Maniša rašo knygą apie savo patirtis būnant su manimi. Jos mama iš Australijos, Melburno parašė labai piktą laišką, kad pirmiausia, tu padarei taip, kad mane pasmerktų krikščionių bendruomenė Melburne, o dabar, girdėjau, bandai parašyti knygą. Tai reiškia, kad atskleisi visam pasauliui, o būtent Melburne aš turėsiu kentėti.
Ir tai nėra išimtis. Devagyt gavo iš savo mamos: "Nustok rašyti knygą", nes jis irgi rašo knygą. Tas vargšes mamas kankina didelis nerimas. Ką tie žmonės apie jas parašys? Tai turi būti didžiulė baimė. Žinoma, jie atskleis, kad krikščionybė nebėra svarbi, kad reikia kažko naujo, visai nesisiejančio su praeitimi. Tai ir yra sanjasa. Taigi, jie turi bijoti minios, bažnyčios, kongregacijos, šventiko. Jie sakys: "Pažiūrėk, ką padarė tavo sūnus ar dukra". Tu jų tinkamai neišauklėjai. Jie nuėjo klaidingais keliais. Visi susirūpinę kitais, kad tie nepasiklystų. O ką jie turi omenyje, kai sako "pasiklysti"? Neturi eiti jokia kita kryptimi, nei jie eina. Jūs žinote, jų visas gyvenimas yra kančia, žinote, kad jų protas sklidinas nerimo ir agonijos. Niekuomet nematėte jų džiaugsmingų, niekuomet nejautėte gilios harmonijos su savo tėvais. Kai buvote bejėgiai, jie visais būdais mėgino, nes kiekvienas vaikas yra bejėgis, priversti jį eiti keliu, kuris, jie mano, yra teisingas.
Visas jų gyvenimas rodo, kad jie nėra teisūs. Jeigu jų gyvenimas būtų sklidinas džiaugsmo, dainų, šventimo, vaikai sektų be jokios bausmės, priekabiavimo, be kankinimo. Dabar Maniša ir Devagyt nebėra maži vaikai. Jie turi savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą ir nori tuo pasidalinti su visu pasauliu. Kodėl mamos turėtų taip susirūpinti? Kokia baimė?
|  |
Levas Tolstojus sako: "Visos šeimos panašios viena į kitą, bet kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip". Negaliu su juo sutikti. Aš verčiau pakeisčiau visą teiginį į priešingą: "Visos nelaimingos šeimos panašios viena į kitą, bet kiekviena laiminga šeima yra laiminga savaip". Tai teisinga ir individams. Visi nelaimingi individai panašūs vieni į kitus, tik laimingi individai turi unikalumo. Laimė, augimas link palaimingumo daro jus unikalius pasaulyje, kuris sklidinas kančios. Visuomet prisiminkite, kad visos psichoanalizės pastangos, ir kitų terapijų bei "išminčiais" vadinamų žmonių yra ne kas kita, kaip pagalba jums likti normaliais, pagalba jums likti minios dalimi. Akimirką, kai mėginsite tapti individu, būsite pasmerktas, nes penki milijonai žmonių negali klysti, net jeigu jie ir kenčia pragare, bet jų skaičius.... Bet skaičius niekuomet nenulemia tiesos. Ralfas Valdo Emersonas (Ralph Waldo Emerson) yra pasakęs: "Būti didžiu reiškia būti neteisingai suprastu". Pažinojau vieną labai gražų žmogų.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 12 skyrius "Meditatoriui nereikia individualaus vedimo", 1987 m. rugpjūčio 27 d. (The Invitation. Chapter 16, "A meditator needs no personal guidance", 27 August 1987)
Atnaujinta 2025-05-19 |