Tikėjimas yra tiems, kurie nežino

Mylimasis Ošo, meditacijų pabaigoje kartais prieinu tylią, besiplečiančią erdvę savyje. Tai panašu į platybės pajautimą ir tai mane labai atpalaiduoja. Po kažkurio laiko įsitempiu, pradedu bijoti ir tuomet platybė pasiekia kliūtį ir dingsta. Kaskart tyla per šį patyrimą turi savyje kažką nepakeliamo. Mylimasis Ošo, kas yra ta kliūtis, su kuria susiduriu?

Anand Nirbidža, klausimas, kurį uždavei, yra reikšmingas visiems meditatoriams. Pirmasis tylos patyrimas yra sunkus dėl paprastos priežasties, nes tai yra įėjimas į nežinomybę. Jūs esate pripratę prie to, kas žinoma, ką pažįstate. Esant nežiniai įeidami į erdvę be ribų jūs visiškai nieko nepažįstate. Jumyse kyla ta pati baimė, kuri yra rasos laše, kai šis nuo lotoso lapo krenta į okeaną. Tai kažkas panašaus į mirtį. Jis niekuomet vėl nebus rasos lašas. Tai savęs praradimas vandenyno platybėse. Bet taip tik pradžioje. Greitai šis supratimas virsta visiškai kitokia patirtimi.

Kai tai atsitiko vienam mistikui, vienam didžiausiam mistikui Kabirui, jis parašė mažą gražų eilėraštį, kuriame sakome: "Išėjau ieškoti tiesos, tiesa surasta, bet manęs daugiau nebėra". Ieškotojas buvo tuomet, kai nebuvo to, kas ieškoma. Dabar rasta tai, kas buvo ieškoma, bet nebėra ieškotojo. Mano rasos lašo buvimas įkrito į vandenyną. Ir dabar nebėra būdo jo iš ten išimti. Prieš mirdamas savo sūnui Kamalui jis pasakė: "Parašyk dar vieną teiginį. Pirmosios eilutės lieka tos pačios. "Ieškojau tiesos, tiesa surasta, bet ieškotojas pamestas".  Pakeisk antrąją eilutę. "Buvau rasos lašas, visas vandenynas įkrito į mane ir dabar nebėra kaip atsiskirti nuo vandenyno".

Pradžioje pradėsi jausti, kad pasimetei. Galiausiai aptiksi, kad prarasta tai, kas buvo netikra ir įgijai didžiulę teritoriją, begalinę tylą, beribę palaimą. Daugiau tavęs nėra taip, kaip buvai įpratusi būti. Daugiau nebesi protas, esi tik grynas sąmoningumas. Taigi, pirmoji patirtis tampa nepakeliama. Tu drebi, bijai pasiklysti. Tu prisikabini prie lotoso lapo. Beribis vandenynas sukuria didelį pavojų, pavojų tavo asmenybei. Pavojų tau, kokį save pažinai iki dabar. Bet tai tik pradžia.

Vienas reikšmingiausių Gautamos Budos teiginių: "Saugokis to, kas pradžioje labai saldu, nes pabaigoje tai pavirs kartumu. O tai, kas pradžioje kartu, turėk drąsos - galiausiai tai pavirs saldumu". Tas kartumas pradžioje yra tavo išbandymas, ar esi vertas pabaigoje laukiančio saldumo.

Perskaitysiu tavo klausimą. Meditacijų pabaigoje kartais prieinu tylią, besiplečiančią erdvę savyje. Tai panašu į platybės jausmą ir tai mane labai atpalaiduoja. Po kažkurio laiko įsitempiu, pradedu bijoti. Tuomet platybė pasiekia ribą ir dingsta. Kiekvieną kartą tyla per šį patyrimą savyje turi kažką nepakeliamo. Kas ta kliūtis, su kuria susiduriu?

Tai gera žinia. Kiekvienas, kuris juda nuo žemiško link švento, prieina kliūtį. Galiausiai supranta, kad tai ne kliūtis, o tiltas, bet tik tuomet, kai jį praeini. Iš tos pusės tai atrodo kaip kliūtis. Kai praeini į kitą pusę, nustembi. Tai buvo tiltas, bet toks nepažįstamas, kad nesupratai jo kaip tilto.

Pažinai kliūtis savo gyvenime, nepažinai tiltų. Taigi, juos suprasdavai pagal savo patirtį. Kitą kartą, kai susidursi su ta kliūtimi, praeik per ją tarsi tai būtų tiltas. Žinoma, tau tai bus "tarsi tiltas", bet kai jį praeisi, tas "tarsi" dings. Gardžiai iš savęs pasijuoksi. Atrodo, kad tyla nepakeliama, nes esate labai įpratę prie triukšmo.

Oldosas Hakslis (Aldous Huxley) vienas inteligentiškiausių šio amžiaus žmonių, norėjo patirti tylą vakarietišku stiliumi. Jis nuvyko į mokslinę laboratoriją, kurioje buvo įrengtas visiškai garsui izoliuotas kambarys moksliniams bandymams. Anuomet bandymus atlikdavo su astronautais. Iš visų problemų, su kuriomis susidurs žmogus skrendantis į Mėnulį po to, kai paliks du šimtus mylių Žemę supančio oro. Didžiausia problema yra tyla, kurtinanti tyla. Taigi, jie treniravo keliautojus į kosmosą, kad jie patirtų tai, su kuo gali susidurti ir kas jiems gali būti sunku. Jiems bus lengviau, jeigu apie tai žinos. Tas visiškai garso nepraleidžiantis kambarys ir buvo sukurtas tam tikslui.

Oldosas Hakslis prisimena, kad tuomet, kai įėjo į kambarį, jis negalėjo patikėti, kad tyla gali būti tokia sunki. Jis taip išsigando, nors puikiai žinojo, kad yra kambaryje, kuris nepraleidžia garso, į kurį nepatenka joks garsas. Bet jo ausys, kūnas yra pripratę prie aplink sklindančių vibracijų. Jūs čia sėdite, girdite keletą garsų - paukščius medžiuose, mane jums kalbantį. Yra daug garsų, kurių jūs neklausote, bet jūsų kūnas jaučia jų vibraciją.

Pro jus praeina visos radijo bangos. Galite pagauti bet kurią radijo stotį. Tereikia tik mažo tranzistoriaus. Galvojate, kad tranzistorius sukuria tas bangas? Tos bangos sklinda. Tranzistorius paprasčiausiai gali jas pagauti. Jos liečia jūsų kūną. Jus supa milijonai radijo bangų, kurių jūs negirdite, bet esate prie jų pripratę. Tai yra viso jūsų gyvenimo patirtis.

Oldosas Hakslis pajuto keletą dalykų. Viena, tarsi jis būtų nuogas, o jis buvo apsirengęs. Kas atsitiko, kodėl jis jaučiasi nuogas? Visų tų subtilių vibracijų sukuriamų rūbų, kurie jus supa, daugiau nebėra. Jam pradėjo skaudėti ausis. Keista, ausis skauda, kai kas nors šaukia arba esant dideliam garsui. Kadangi nebuvo jokio garso, ausys pateko į visiškai nežinomą teritoriją. Tai buvo neįtikėtina.

Jis prašė, kad leistų jam likti vieną valandą, bet jis išbuvo tik penkias minutes ir pradėjo belstis: "Atidarykite duris! To jau per daug. Atrodo, kad galiu sprogti! Galiu subyrėti į šipulius!". Jus supančių garso bangų palaikymas laiko jus kartu.

Ištrauka iš: Ošo "Naujoji aušra", 18 skyrius "Saugokitės proto. Jis yra aklas.", 1987 m. birželio 27 d. (OSHO. The New Dawn. Chapter 18 "Beware of the mind: it is blind", 27 June 1987)

Atnaujinta 2021-07-05