Tavo tyla kvietimas į meditaciją | |
Mylimas Ošo, mėginau tau rašyti klausimus, bet tai neįmanoma. Kai buvai tyloje, supratau, kad tavo tyla yra kvietimas į meditaciją. Tai tikras šventimas. Tai ne našta, ne pareiga ar rūpestis. Tai priartėjimas prie tavęs, tai džiaugsmas. Mano širdis persipildžiusi sėdint prie tavo kojų. Su gilia meile sakau: "Ačiū, Ošo, už šį kvietimą".
 | | |
Divyam Sakar, nėra klausimų, kurie yra išties kažkiek prasmingi, nes klausimus užduoda protas, o protas negali rasti jokių atsakymų. Atsakymas – proto mirtyje. Visi klausimai yra prote, o atsakymas yra anapus jo. Taigi, jeigu esate inteligentiški, jums bus labai sunku parašyti klausimą. Žmonės, kurie rašo klausimus, neįsisąmonina, kad negalima atsakyti į tuos klausimus. Taip, jums galima parodyti kelią, kur jūs rasite atsakymą, bet niekas kitas neatsakys į jūsų klausimą. Taip kaip ir niekas kitas negali už jus kvėpuoti, už jus atsigerti, niekas kitas negali už jus pavalgyti. Tuos dalykus turite atlikti patys. Gerai, kad jautei, jog neįmanoma parašyti klausimų. Neįmanoma, kadangi protas netgi negali turėti jokios idėjos apie teisingą klausimą, nes žinoti teisingą klausimą – žinoti teisingą atsakymą. Jeigu gali atpažinti teisingą klausimą, netrukus sužinosi ir teisingą atsakymą. Protas, kuris gali atpažinti teisingą klausimą, neabejotinai gebės atpažinti teisingą atsakymą.
Bet visi jūsų klausimai yra klaidingi. Yra milijonai klausimų, bet tik vienas atsakymas. Klausimai yra labai sudėtingi, o atsakymas yra labai paprastas. Klausimai pasaulyje sukūrė tiek daug žymių filosofijų, tiek daug didžių minčių, tikėjimų sistemų, žymių religijų tradicijų, bet nė viena nepriėjo atsakymo, kuris patenkintų, atsakymo, kuris išsklaidytų visus klausimus, nes atsakymas yra jūsų būtis, pati būtis.
Atsakymas nėra surandamas kokiame nors šventraštyje, jo negali duoti koks nors mokytojas. Tie, kurie žino, niekuomet neatsako į jūsų klausimą. Jie paprasčiausiai sunaikina jūsų klausimą. Jie padeda jums įsisąmoninti ieškojimą, ne klausimą. Jų kvietimas yra ieškoti, o ne klausti. Nes tik ieškojimas galiausiai jus nuves į erdvę, kurioje rasite ne žodinį atsakymą, bet egzistencinį atsakymą - save pačius.
Vyriškis įlipo į perpildytą autobusą. Po minutės jis išsiėmė savo stiklinę akį, mestelėjo į viršų ore ir įsidėjo atgal. Po dešimties minučių jis vėl išsiėmė savo akį, mestelėjo į viršų ore ir vėl įsidėjo. Moteriškė šalia jo buvo pakraupusi.
– Ką darote?!, – ji sušuko.
– Aš tik mėginu pažiūrėti, ar priekyje yra vietos.
Su stikline akimi! Jūsų klausimai yra kaip tik tokie. Kuo labiau būtum mėginęs, tuo daugiau būtum atradęs, kad tai neįmanoma. Nėra nė vieno vertingo klausimo.
Bet po to, tu staiga suklupai ties kažkuo, ko neieškojai. Kadangi aš buvau tyloje, tu pagalvojai: "Tikriausiai tai yra mano žinia tau – būti tyliu". Šis kvietimas į tylą tapo tavo meditacija. Dabar gali man sakyti: "Tai tyras šventimas, tai ne našta, pareiga ar rūpestis, tai artėjimas prie tavęs, tai džiaugsmas. Mano širdis persipildžiusi man sėdint prie tavo kojų. Su gilia meile sakau: "Ačiū, Ošo, už šį kvietimą".
Prisiminkite Fertridžo dėsnį: "Svarbūs dalykai, kurie turėtų įvykti – neįvyksta, ypač tuomet, kai žmonės jų laukia". Kai jūs nieko neieškote, ant jūsų nusileidžia tam tikra tyla. Ir toje tyloje pradeda vykti dalykai, kurie iki tol nevykdavo, kuomet jų laukėte. Tai labai paslaptingas gyvenimas. Jis nevyksta pagal jūsų įprastinę aritmetiką.
Kai per daug bėgate paskui tylą, ramybę, meditaciją, prašvitimą, tiesiog pavargstate, darotės abejingi, susierzinate. Tokiu būdu niekuomet nerandama tai, kas vertinga. Kol bėgate, negalite rasti. Suprantama, kad protas sako: "Bėk greičiau, bėgi nepakankamai greitai". Kuo greičiau bėgate, tuo labiau įsitempiate, tuo daugiau apsiblausia akys, daugiau dulkių surenkate ir nežinote, kur bėgate, nes nežinote krypties, kur yra tiesa. Tai nėra bėgimas paskui ją. Tai sėdėjimas tyliai. Kuomet esate tobulas ramybės telkinys, jumyse iškyla tyla. Jūs niekuomet nepasiekiate tylos, visuomet tyla jus pasiekia, bet turite būti savo namuose. Paprastai jūs nesate savo namuose.
Girdėjau apie du vyrus, gerus draugus, kurie šnekučiavosi tarpusavyje. Vienas pasakė:
– Drauguži, praeitą naktį įvyko pats nuostabiausias dalykas, kuris man kada yra įvykęs. Išėjau žvejoti. Pagavau tiek daug žuvies, kad nešti vienam buvo per sunku, tokia našta. Žuvis buvo tokia didelė, nepatikėsi. Ir ne viena. Pagavau tiek daug žuvies. Visą vakarą jas nešiojau ir nešiojau.
Vyras pasakė:
– Tai niekis. Tu nežinai, kas praeitą naktį man įvyko. Sapnavau, kad man iš vienos pusės – Sofija Loren, mano lovoje, po mano antklode. Ištariau: "O, Dieve". Pažiūrėjau į kitą pusę ir pamačiau Merlyn Monro. Buvo tokia sultinga naktis.
Pirmasis vyras, kuris visą naktį žvejojo, pasakė:
– Tu, kvaily, kodėl man nepaskambinai?
Antrasis atsakė
– Aš skambinau, bet žmona pasakė, kad tu išėjai žvejoti.
Žmonės niekada nebūna namie. Tiesa ateina daug kartų ir beldžiasi į duris, bet jūsų žmona sako, kad išėjote žvejoti. Jūs visuomet esate kur nors išėję. Tyliai sėdėdami esate namie. Tiesa nėra kažkas, kas ateina iš išorės. Ji kyla iš jūsų tylos intensyvumo. Faktiškai, jūsų tylos intensyvumas, kristalizuota didelė tyla yra tiesa. Tiesa nėra kažkas kito kaip tyla. Nedidelė tyla tampa durimis į didesnes tylas. Galiausiai pati tyla tampa tokia kondensuota. Gurdžijevas ją vadino kristalizacija, jūs atrandate save. Ir pačiame atradime atrandate tiesą. Tuomet gyvenimas – grynas džiaugsmas, daina, šokis, šventimas.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 7 skyrius "Netgi asilai nesijaudina" 1987 m. rugpjūčio 24 d. (The Invitation. Chapter 7 "Even donkeys are not worried 24 August 1987)
Atnaujinta 2024-05-28 |