Protas niekuomet neranda pasitenkinimo1 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, pastaruoju metu jaučiu, kad auga vidinis ilgesys užeiti anapus proto ir patirti kažką daugiau. Tai atrodo kaip ilgas procesas. Ar tai turi ilgai trukti?
Atit Jama (Yama), ilgesys užeiti anapus proto yra vienintelis vertingas ilgesys. Visa, ko žmogus trokšta, tikisi yra visiškai beprasmiška. Sėkmė, nesėkmė, bet kuriuo įmanomu atveju tai veda jus į niekur. Nėra taip, kad tik nesėkmės atveju jaučiate skausmą, kančią, pralaimėjimą ir agoniją. Tie, kuriems sekasi, taip pat jaučia tą patį skausmą skirtingu būdu. Tikriausiai giliau už tuos, kuriems nepasisekė, nes jiems pasisekė tai, ko jie norėjo, ir vis dar jų vidinė savastis tokia tamsi ir tuščia kaip niekada. Jie turi viską išorėje ir nieko viduje. Viskas, ką jiems pavyko pasiekti, gauti, iš tikrųjų tampa kontrastu ir parodo jų vidinę tuštumą aiškiau nei tiems, kuriems nepavyko pasiekti.
|  |
Panašiai tarsi rašytum balta kreida ant baltos sienos, nesimato. Turi rašyti ant juodos lentos, tuomet tai aiškiai matosi. Tuštumas, beprasmiškumas aiškiau matosi ant juodos sėkmės lentos nei matosi proto ir jo ekrano nesėkmės atveju. Nesėkmės atveju vis dar lieka viltis, sėkmės atveju - ne. Jūs jau atvykote. Jūsų atvykimas yra mirtis jūsų tikėjimuisi.
Tai labai keista patirtis. Sekasi tik tiems įsimylėjėliams, kurie niekada nesusitinka arba visuomenė neleidžia jiems susitikti, tėvai, situacijos. Jie yra vieninteliai sėkmingi įsimylėjėliai. Pasaulis juos prisimena amžiais. Kai įsimylėjėliai susitinka, tuomet visos viltys ir romantika tiesiog išgaruoja iš gyvenimo. Bet yra vienas ilgesys tarp visų ilgesių ir tai yra ilgesys užeiti anapus proto. Bet šiame ilgesyje yra prieštaravimas, nes ilgėjimasis priklauso protui. Kaip protas gali ilgėtis, trokšti užeiti anapus savęs? Taigi, ilgesio užeiti anapus proto nereikėtų suprasti taip pat kaip ir bet kurio kito troškimo, ambicijos. Faktiškai nėra teisinga vadinti tai ilgesiu. Tai labiau supratimas nei troškimas. Tai proto agonijos, skausmo supratimas, kuris verčia jausti, kad geriau užeiti anapus. Tai nėra kažkas tolimoje ateityje kaip tikslas, bet kažkas, kam turi būti leista atsitikti tiesiog dabar.
Jeigu galite matyti, ką jums protas padarė ir ją nuolatos jums daro, kiek daug vargo, kančios nuolat kuria. Pakanka suprasti patį proto vargingumą, kad užeitum anapus. Neklausiate, kaip užeiti anapus. Jūs tiesiog negalite likti prote. Esate prote, nes jums nėra aišku, kad jūsų vargą sukuria protas. Jūs numetate atsakomybę ant ko nors ar kieno nors.
Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) pasakė, o kai toks žmogus kaip Sartras ką nors pasako, tai yra reikšminga. Jo teiginys tapo nepaprastai žymiu: "Kitas yra pragaras". Kasdieniu pažiūriu atrodo, kad jis yra teisingas, nes visuomet kenčiate dėl kitų. Jus palieka žmona, vyras jūsų nemyli, vaikai tampa hipiais. Visuomet kiti kuria kančią, priešingu atveju būtumėte rojuje. Kasdiene prasme jo teiginys turi prasmę, todėl ir tapo toks žinomas ir svarbus. Bet giliai viduje jis yra įsišaknijęs nežinojime. Kitas nėra pragaras. Kitas yra tik veidrodis. Kitas tik atspindi jūsų protą, veidą. Esu girdėjęs labai seną alegoriją...
 | | | Moteris, kuri buvo labai bjauri, nemėgo veidrodžių. Ji taip buvo prieš juos nusistačiusi, kad savo namuose neturėjo nė vieno veidrodžio. Jos priešiškumas buvo toks gilus, kad jeigu ji pamatydavo veidrodį kieno nors kito namuose, ji pirmiausiai jį sudaužydavo. Žmonės teiravosi: "Kas vyksta? Kodėl daužai veidrodžius?"" Ji atsakė: "Veidrodis daro mane bjauria. Priešingu atveju man viskas gerai. Jeigu nebūtų veidrodžių, nebūčiau bjauri." Ta pati situacija, kai Žanas Polis Sartras sako, kad kitas yra pragaras. Tai jūs, tai jūsų protas. Ir kadangi Sartras vis laikosi šio supratimo, jo erudicijos ir genialumo žmogus niekuomet neperžengia proto ir niekuomet netgi apie tai nepagalvoja. Gaila, kad tokie gražūs žmonės, tokio aštraus inteligentiškumo vis dar lieka neįsisąmoninę paprasto fakto, kad jūsų santykiuose atsispindi jūsų protas, jūsų kančioje - jūsų protas, jūsų pavyde - jūsų protas, jūsų neapykantoje - jūsų protas, jūsų valdžios aistroje - jūsų protas.
Kartą pamačius daugiadimensinę proto gebą sukurti jums pragarą, pats supratimas jus iš jo išves. Nereikia ilgėtis, nereikia to trokšti, nereikia daryti nieko kito, tik suprasti protą. Jama, sakai: "Viduje jaučiu ilgesį užeiti anapus proto ir patirti augantį ilgesį patirti daugiau". Paviršutiniškai, bet kas pasakys, kad dvasinis ilgesys tave užvaldė, bet tau būsiu šiek tiek griežtesnis. Pirma, jausmas yra proto dalis, ilgesys yra proto dalis. Turėti patirties - proto troškimas, ir turėti netgi daugiau - yra pati proto prigimtis. Tai galima supaprastinti iki nesudėtingo teiginio - jis visuomet prašo daugiau. Tai gali būti pinigai, meditacija, tai nesvarbu. Protas nesiliauja prašyti daugiau. Net jeigu gausite patį Dievą, protas prašys to paties, kažko daugiau. Ką darysite su Dievu? Dabar atsidūrėte bėdoje amžinai. Tik pagalvokite, įstrigti amžiams su dievu! Protas jums netgi gali pasiūlyti: "Geriau prarasti tą vyruką nei likti su juo įstrigus. Geriau arba gauk kažką daugiau, arba pakaks ir mažiau, bet permaina būtinai reikalinga".
Protas yra nuolatinis troškimas vis daugiau. Jis niekuomet neranda pasitenkinimo. Todėl turite suprasti vieną dalyką, kad šis troškimas neturi būti proto dalis. Troškimas patirti kažką daugiau neturėtų būti proto apgaulė religijos, dvasingumo vardu. Vienintelis būdas išvengti proto ir jo apgaulių, kurios yra labai subtilios, vienintelis būdas – paleiskite šiuos žodžius "ilgesys", "patirti daugiau", verčiau pamėginkite suprast protą, kas jis yra. Pažiūrėkite į kiekvieną proto užkaborį ir užkampį, iš kurių kyla visi troškimai, kyla visi ilgesiai, visos aistros. Tiesiog žiūrėkite į šį visą jūsų gyvenimo šaltinį. Pats supratimas, kad protas yra pragaras ir nuves jus anapus jo. Jums nereikės eiti anapus jo. Čia beveik taip pat, kai aptinkate, kad dega jūsų namas. Kai pamatote, kad jis dega, jūs negalvojate ir nekontempliuojate, ką daryti. Jūs neieškote teisingų instrukcijų šventraščiuose.
 | | | Jūs tiesiog iššokate iš namo, per duris arba per langą, nesvarbu. Nesvarbu, ar esate tinkamai apsirengę. Jūs žinote, kad laukia didžiulė minia, bet jeigu esate vonios kambaryje ir staiga sužinote, kad dega jūsų namas, jūs per langą iššoksite nuogas. Netgi užmiršite pasiimti rankšluostį. Ne laikas galvoti apie visas tas smulkmenas. O minia visai nepyks ant jūsų, netgi Punoje. Netgi policijos komisaras nesiims prieš jus jokių veiksmų. Tokiose situacijose įprastinės taisyklės netaikomos.
Nereikia nei transcendencijos, nei ėjimo anapus, nereikia dvasinės patirties. Tereikia visiškai suprasti protą, jo struktūrą ir veikimą. Ir tas supratimas be jokių pastangų iš jūsų pusės, taps transcendencija, nuves jus anapus, suteiks jums patirtį, kad protas tebuvo svajonės ir apgaulė. Tavo klausimas neabejotinai kyla iš proto, nes toliau sakai: "Atrodo, kad tai ilgas procesas". Supratimas nėra ilgas procesas. Supratimas nėra uždelstas. Kai ant kelio sutinki gyvatę, supratimas ilgai neužtrunka. Tu tiesiog pašoki, visai negalvodamas, ką darai.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 13 skyrius "Trys bilietai į Titsburgą", 1987 m. rugpjūčio 27 d. (The Invitation. Chapter 13, "Three tickets for Titsburg", 27 August 1987)
Atnaujinta 2025-07-22 |