„Ošo meditacijos centras „Ojas“

„Ošo meditacijos centras „Ojas“ įregistruotas kaip religinė bendruomenė LR Juridinių asmenų registre 2005 m. balandžio 12 d. Registravimo pažymėjimas.

Taip nusprendė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005-02-04.

Inkvizicijos ir jos tarnų, įsikūrusių LR Vyriausybėje (buvęs patarėjas religijų klausimams p.Petras Plumpa), Teisingumo ministerijoje (buvęs viceministras Paulius Koverovas, religijotyrininkai Arūnas Peškaitis (buvęs), Donatas Glodenis), Seime (buvęs seimūnas Stanislovas Buškevičius, seimūnas Vytautas Bogušis), Valstybės saugumo departamente (buvęs VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus), vienuolynuose (vienuolis pranciškonas A.Peškaitis), psichiatrinėse (gyd.psichiatrė Dangutė Šapalienė), žiniasklaidoje (žurnalistai Mindaugas Peleckis („Respublika“), Jovita Girlevičiūtė („Cosmopolitan“), Audrė Kudabienė, Rūta Stalionytė („LNK“ televizija) ir kt.) bei kai kuriuose teismuose (Vilniaus apygardos administracinis teismas - teisėjai: R.S.Alimienė , A.Barkauskas, A.Bakaveckas ir kt. teismai bei teisėjai), žodžiai ir teiginiai ir vėl pasirodė esą tik juos apipuolusių viduramžiškų fantazijų ir iškreiptos vaizduotės vaisius.

Čia paminėti tik keli „veikėjai“ iš visos inkvizitorių grandinės. Be to, čia netelpa visų jų beveik dešimtmečio darbų ir padarinių aprašymai.

Sutrumpintą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą su visa konstatuojamąja ir nusprendžiamąja dalimi skaitykite žemiau.

Administracinė byla Nr.A ¹⁴-96-05
Procesinio sprendimo kategorija 25

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 4 d.
Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui Mečislovui Vrubliauskui,

pareiškėjo atstovui adv. Algirdui Goštautui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Mečislovo Vrubliausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Mečislovo Vrubliausko skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Mečislovas Vrubliauskas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Teisingumo ministerijos 2004-05-19 sprendimą Nr. (8.3.41.)-7R-3077, kuriuo atsisakyta įregistruoti religinę bendruomenę Ošo meditacijos centrą „Ojas", ir įpareigoti Teisingumo ministeriją įregistruoti šią religinę bendruomenę bei jos įstatus (b.l. 4-9). <...>

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004m. spalio 15d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas. LR Teisingumo ministerijos 2004-05-19 sprendimas, kuriuo atsisakyta įregistruoti religinę bendruomenę Ošo meditacijos centrą „Ojas” pripažįstamas neteisėtu. LR Teisingumo ministerija įpareigojama įregistruoti religinės bendruomenės Ošo meditacijos centras „Ojas” įstatus.

Toks procesinis sprendimas priimamas teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai išaiškino bei pritaikė aktualias ginčo sprendimui teisė normas.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo LR Teisingumo ministerijos atsisakymo įregistruoti religinės bendruomenės Ošo meditacijos centras „Ojas” įstatus yra ginčas dėl valstybės veiksmų apribojant asmens tikėjimo ir sąžinės laisvę teisėtumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje asmens tikėjimo ir sąžinės laisvės garantijos yra įtvirtintos 26 straipsniu, kuris skelbia:

„Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.”.

Žmogaus tikėjimo ir sąžinės laisvė iš esmės analogiškai apimtimi yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnyje:

„1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.

2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.”.

Kadangi žmogaus teisių teisiniai santykiai yra tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, Lietuvai prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus nacionaliniu lygmeniu yra aktuali Europos žmogaus teisių teismo praktika. 2000-10-26 sprendime byloje Hasan ir Chaush v.Bulgaria Europos žmogaus teisų teismas yra konstatavęs, kad tikinčiųjų teisė į tikėjimo laisvę apima ir lūkesčius, kad religinei bendruomenei bus leista autonomiškai egzistuoti be nepagrįsto (laisvavališko) valstybės kišimosi į jos organizacinius reikalus; valstybė privalo išlikti neutrali spręsdama religinių bendruomenių registravimo reikalus, tam tikrais atvejais tikėjimo laisvės neteisėtu suvaržymu gali būti pripažįstami valstybės veiksniai vertinant atskirų religinių įsitikinimų bei jų išraiškos priemonių atitikimą įstatymams; valstybės veiksmai ribojantys religijos laisvę gali būti pateisinami tik tuo atveju, jei jie atitinka aiškumo ir proporcingumo kriterijus, t.y. religijos laisvės suvaržymo pagrindai turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme , be to, jie turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti jos narių interesus.

Taigi, valstybės teisė varžyti asmens tikėjimo ir sąžinės laisvę yra griežtai apribota tiek tarptautinėje teisėje, tiek Lietuvos valstybės vidaus įstatymuose.

Pareiškėjo siekimas įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti religinę bendruomenę Ošo meditacijos centrą „Ojas” yra jo kaip asmens tikėjimo ir sąžinės laisvės realizavimas. Religinių bendruomenių registravimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos 1995 -10-04 Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas I-1057.

Įstatymo 4 straipsnis apibrėžia religinę bendruomenę kaip asmenų grupę, siekiančią įgyvendinti tos pačios religijos tikslus.

11 straipsnis nustato juridinio asmens teisių suteikimo kitoms (netradicinėms) religinėms bendruomenėms ir bendrijoms sąlygas ir tvarką:

„Kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo.

Religinės bendruomenės gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių -pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių.

<...>

Norint registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatus ar juos atitinkantį dokumentą, pateikiamas pareiškimas, religinės bendruomenės ar bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolas ir jos narių sąrašas.

Pateikiamuose registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente turi būti nurodoma:

1) religinės bendruomenės ar bendrijos pavadinimas ir jos buveinė;

2) išpažįstamo religinio mokymo pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai;

3) religinės bendruomenės ar bendrijos organizacinė struktūra, vadovybė;

4) religinei bendruomenei ar bendrijai priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka;

5) religinės bendruomenės ar bendrijos likvidavimo ir likusio turto paskirstymo ją likvidavus tvarka.

Religinių bendruomenių, bendrijų įstatus ar juos atitinkantį dokumentą įregistruoja Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jų pateikimo.

Jei religinės bendruomenės ir bendrijos įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente pateikti ne visi šio straipsnio penktojoje dalyje nurodyti duomenys, Teisingumo ministerija per 15 dienų nuo jų gavimo minėtą dokumentą grąžina pateikusiajai bendruomenei ar bendrijai nurodydama, kokie trūkumai turėtų būti ištaisyti. Pataisytų įstatų ar juos atitinkančio dokumento registravimo terminas skaičiuojamas iš naujo.”

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 12 straipsnis nustato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriais remiantis gali būti atsisakyta registruoti religinę bendruomenę:

„Religinės bendruomenės, bendrijos įstatai ar juos atitinkantis dokumentas neregistruojami, jeigu:

1) juose nenurodyti šio įstatymo 11 straipsnyje numatyti duomenys;

2) religinės bendruomenės ar bendrijos veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką;

3) jau yra įregistruoti tokio pat pavadinimo religinės bendruomenės, bendrijos įstatai ar juos atitinkantis dokumentas.”

Atsakovas LR Teisingumo ministerija skundžiamą 2004-05-19 kuriuo atsisakyta įregistruoti religinę bendruomenę Ošo meditacijos centrą „Ojas” grindė dviem pagrindais: 1) vertinimu, kad pareiškėjo atstovaujamo judėjimo pažiūros nėra religija Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio l dalies prasme; 2) teiginiu, kad Ošo meditacijos centro „Ojas” veikla kelia pavojų visuomenės pagrindui - šeimai, todėl yra įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas atsisakyti registruoti religinę bendruomenę dėl jos keliamos grėsmės viešajai tvarkai.

Dėl vertinimo, kad Ošo meditacijos centro ,,Ojas” pažiūros nėra religija

Vertinant Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio l dalies normą visumos teisinių nuostatų, reglamentuojančių tikėjimo laisvės realizavimą, kontekste, konstatuotina, kad tik tuo atveju, kai yra akivaizdu ir neginčijama, jog judėjimas, kuris siekia įregistravimo kaip religinė bendruomenė, yra ne religinio, o kito pobūdžio, yra galimas atsisakymas tokį judėjimą įregistruoti.

Šio ginčo atveju akivaizdu, kad situacija yra kitokia. Įstatyminio reglamentavimo, kuris leistų kvalifikuoti tam tikrą doktriną kaip religiją, neegzistuoja, kaip nėra ir įstatymu įgalioto subjekto pateikti tokį vertinimą. Tai yra religijotyros mokslo klausimas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas išvadą, kad Ošo meditacijos centro „Ojas” išpažįstama doktrina nėra religija grindė religijotyros specialisto dr. G.Beresnevičius pateiktu vertinimu, kad šios pažiūros „neatitinka elementarios religijos sampratos”.

Pažymėtina, kad kituose religijotyros šaltiniuose Ošo pakraipos pažiūros yra priskiriamos naujiesiems budistinės pakraipos religiniams judėjimams. Tokia pozicija yra išreikšta CESNUR (Naujųjų religijų tyrimo centro) oficialiame interneto tinklapyje, taip pat Lietuvos Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro internetinėje svetainėje.

Kadangi vieningos nuomonės religijotyros moksle nagrinėjamu klausimu nėra, todėl teisėjų kolegija specialisto išvadą vertina tik kaip vieną iš egzistuojančių religijotyros moksle nuomonių, kuri nėra pakankama daryti kategoriškai išvadai, kad pareiškėjo išpažįstama doktrina nėra religija. Esant tokiai situacijai valstybė turi išlikti neutrali pareiškėjo išpažįstamų pažiūrų kvalifikavimo požiūriu. Atsakovo veiksmai vertinant Ošo meditacijos centro „Ojas” išpažįstamą doktriną kaip neatitinkančią mokslinės religijos sampratos vertintini kaip peržengiantys šios valstybės institucijos kompetencijos ribas, kartu tai yra neteisėtas pareiškėjo religijos laisvės suvaržymas.

Dėl teiginio, kad Ošo meditacijos centro „Ojas” veikla kelia grėsmę viešajai tvarkai.

Įstatymas nustato, kad atsisakymo registruoti religinę bendruomenę pagrindas yra konstatavimas situacijos, jog religinės bendruomenės ar bendrijos veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką. Sekant pirmiau nurodytu proporcingumo principu, darytina išvada, kad tokios faktinės aplinkybės turi būti nustatytos objektyviai, t.y. grėsmė visuomenės interesams turi būti reali.

Atsakovo sprendimas šioje dalyje grindžiamas tik ta pačia dr. G.Beresnevičius išvada, kurioje teigiama, kad Ošo bendruomenėse pasaulyje praktikuojamas grupinis seksas meditacijų metu, tai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam šeimos, kaip visuomenės pagrindo, institutui.

Pažymėtina, kad tiek dr. G.Beresnevičius išvadoje, tiek atsakovo gautoje informacijoje iš CESNUR pripažįstama, kad pasaulyje egzistuoja daugybė autonomiškų Ošo pakraipos judėjimų, kurie nėra susieti vieninga struktūra bei vieningu mokymu, atskirose pasaulio dalyse šie judėjimai turi tiek doktrinos, tiek praktikos ypatumų.

Pareiškėjo pateiktuose įstatuose teiginių apie grupinį seksą kaip meditacijos formą ar pan. nėra, teisme apklausti liudytojai tokią meditacijos praktiką neigia, faktinių duomenų, patvirtinančių, kad Ošo meditacijos centras „Ojas” savo veikloje tokius veiksmus praktikuoja, nėra surinkta. Taigi, atsakovo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas.

Pareiškėjas yra pateikęs įstatymo reikalaujamus dokumentus religinės bendruomenės įregistravimui, teisėto pagrindo atsisakyti registruoti religinės bendruomenės įstatus nėra, todėl atsakovas įpareigojamas šiuos veiksmus atlikti.

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pripažinti LR Teisingumo ministerijos 2004-05-19 sprendimą, kuriuo atsisakyta įregistruoti religinę bendruomenę Ošo meditacijos centrą „Ojas” neteisėtu. Įpareigoti LR Teisingumo ministeriją įregistruoti religinės bendruomenės Ošo meditacijos centras „Ojas” įstatus.

Sprendimas neskundžiamas.