Niekuomet nebūk šykštus2 dalis iš 2 | |
Mylimas Ošo, praėjęs pro šio Mandiro vartus pirmą kartą per aštuonerius metus, pajutau tam tikrą aromatą, kuris nuo tada mane lydi. Ar įmanoma pasiimti šį aromatą su savimi, kai išeisiu? O, mylimas Meistre, tai taip gražu, ir esu be galo dėkingas, kad galiu praleisti šį laiką su tavimi, net jei šio aromato negalėsiu pasiimti su savimi.
1 dalis
<...>
Dalinkitės nesigailėdami ir nebūdami šykštūs, dalinkitės su pasitikėjimu. Neturite ko prarasti. Tai yra didžiulis iššūkis paversti šią žemę rojumi, bet jūs to nepasieksite, jei būsite bailūs ar šykštūs. Yra daugybė sanjasinų, kurie tyli ir nesidalina vien iš baimės, kad gali būti pasmerkti: "Tu taip pat nuklydai nuo tradicinės religijos, nuo tikėjimo," – todėl jie tiesiog lieka tylūs. Tai nėra teisinga, tai nėra užuojauta. Tai yra žiauru. Jei ką nors žinai, dalinkis dėl dviejų priežasčių: nes žmonijai to reikia, o antra priežastis – kuo daugiau dalinsiesi, tuo daugiau to turėsi.
|  |
Maktavišas, Orurkesas ir Chaimis Goldbergas gedėjo bendro draugo netekties.
Maktavišas pasakė: "Kaip gerai žinote, mano draugai, aš esu taupus škotas. Tačiau mano šeimoje yra legenda, kad jei įdedi šiek tiek pinigų į karstą, kad jie būtų palaidoti kartu su kūnu, tai palengvina kelią į aną pasaulį. Mūsų draugo labui įdėsiu dešimt dolerių į jo karstą." Ir su dideliu gestu jis paleido dešimties dolerių kupiūrą, kuri nukrito ant brangaus velionio krūtinės. Orurkesas nenorėjo būti pralenktas. "Na," – pasakė jis, – "tai man atrodo kaip grynas prietaras, bet ir aš paaukosiu tokią sumą." Ir antra dešimties dolerių kupiūra prisijungė prie pirmosios ant mirusiojo krūtinės. Goldbergas tuoj pat pasakė: "Manote, kad aš neprisidėsiu prie šio gero darbo?" Ir išsitraukęs savo čekio knygelę, greitai išrašė trisdešimties dolerių čekį, padėjo jį ant mirusiojo krūtinės ir pasiėmė dvi dešimties dolerių kupiūras kaip grąžą!
Nebūk toks šykštus. Dalinkis visa savo širdimi, nes tai naudinga ne tik kitam, bet ir tavo paties esybei. Kuo daugiau dalinsiesi, tuo atviresnis tapsi. Tavo dalinimasis nėra praradimas. Įprastoje ekonomikoje, jei daiktus atiduodi, tai juos prarandi.
 | | | Esu girdėjęs...Vyras sustabdė savo automobilį šalia elgetos. Jis buvo geros nuotaikos, nes laimėjo loterijoje. Jį taip pat nustebino elgeta, nes jo drabužiai buvo labai brangūs, nors ir seni, purvini bei suplyšę, o veidas taip pat atrodė išsilavinęs, kultūringas. Tačiau gyvenimas buvo sunkus, akivaizdu, kad jis priklausė labai gerai šeimai ir įvyko kažkokia nelaimė. Vyras sustabdė savo automobilį, buvo geros nuotaikos, ištraukė dešimties rupijų banknotą ir padavė elgetai, o elgeta nusijuokė. Vyras paklausė: "Kodėl juokiesi?" Elgeta atsakė: "Juokiuosi, nes būtent taip aš išleidau visus savo pinigus, visą palikimą, kurį paliko mano tėvas. Aš taip pat turėjau gražų automobilį, bet duodavau visiems – kam tik reikėjo. Juokiuosi, nes jei ir tu taip elgsies, greitai stovėsi šalia manęs."
Įprastoje ekonomikoje, kai ką nors duodi, prarandi. Tačiau dvasiniame pasaulyje dėsniai kinta. Ten, jei neduodi, prarandi. Jei laikai duris ir langus uždarytus, tavo palaima, tavo tyla, visa pasensta. Bet jei daliniesi, nuolat ateina švieži vandenys iš amžinųjų gyvenimo šaltinių, ir tavo palaima visada išlieka šviežia ir kvapni. Ir ji auga vis plačiau ir plačiau. Mano matymu tai yra vienintelė tikra labdara – dalintis savo vidiniais lobiais su žmonėmis, pažįstamais ar nepažįstamais, ir nukreipti jų akis taip pat ir į vidų, nes, matydami tavo lobį, jie prisimins ir savo pačių lobius.
Patyrę tavo aromatą, jie bus paskatinti ieškoti, kaip ir jie gali būti tokie švieži, tokie kvapnūs, tokie grakštūs. Iš kur jie gali gauti šią grožį, kuris nepriklauso pasauliui, šią muziką be instrumentų ir šią poetinę atmosferą be žodžių? Dalintis su žmonėmis reiškia nukreipti juos tinkamu keliu: į ieškojimą. Ir jei jie žinos, kas nutinka tikram ieškotojui, jie nenueis klaidingu keliu.
Indijos konstitucijoje teigiama, kad trys dalykai yra labdaringi: pagalba vargšams, ligoninių kūrimas ligoniams, mokyklų atidarymas neišsilavinusiems. Gėda, kad tai yra vienintelė labdaros forma, minima šalies konstitucijoje, kuri žino kur kas aukštesnes labdaros sritis, nes konstituciją rašė žmonės, kurie neturėjo jokio supratimo, jie buvo politikai. Jie negalėjo suprasti, kad gali būti aukštesnė labdara.
|  |
Man tai atrodo gerai, bet ne puiku. Konstitucija būtų buvusi kur kas turtingesnė, jei joje būtų paminėtas dalijimasis savo dvasinėmis patirtimis su tais, kuriems trūksta dvasinių patirčių. Jau daugelį metų kovoju su Indijos vyriausybe. Jie nepasiruošę pripažinti, kad ši institucija yra labdaringa institucija, ir negali suprasti, kad yra gilesnių lobių, aukštesnių sąmonės lygių, ir tie, kurie jų neturi, jie yra vargšai. Dalijimasis savo dvasingumu, dalijimasis meditacija, dalijimasis meile bent jau turėtų būti paminėtas konstitucijoje, ypač šalies, kuri šimtmečiais traukė ieškotojus iš viso pasaulio.
Tačiau ši konstitucija nebuvo parašyta regėtojų ar prašvitusių žmonių, o trečiarūšių politikų, tų, kurie gyvena nutekamuosiuose grioviuose. Jie negali matyti nieko daugiau nei kvapą, kurį jaučia griovyje. Tai vienintelis kvapas, kurį jie pažįsta. Norėčiau, kad nesivargintumėte konstitucija ar kitais dalykais. Turite suprasti aukštesnę ekonomiką: dalinkitės, kad galėtumėte turėti daugiau.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 20 skyrius "Tie trečiarūšiai politikai, tie kanalizacijos gyventojai", 3 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 31 d. (The Invitation. Chapter 20, "Those third rate politicians, those dwellers of the gutter", Question 3, 31 August 1987)
Atnaujinta 2026-04-21 |