Neprisiimate atsakomybės prarandate laisvę1 dalis iš 2 | |
Mylimas Ošo, visus tuos metus su tavimi komunoje dariau tai, kas man buvo pasakyta, dabar atrodo, kad turiu pati nuspręsti, bet kas aš esu, kad spręsčiau ką daryti? Beje, esu vokietė.
Zigfrid Deven (Siegfried Deven), net jeigu ir nebūtum pasakius, vis tiek žinočiau, kad esi vokietė. Visus pasaulio diktatorius mes sukuriame, nes norime, kad kiti mums sakytų, ką daryti. Tam yra labai subtili priežastis. Kai jums kiti pasako, ką daryti, jūs neturite jokios atsakomybės, ar tai gerai, ar blogai. Jūs nesate atsakingi. Jums apie tai nereikia galvoti. Neturite dėl to jaudintis. Visa atsakomybė tenka asmeniui, kuris nurodo jums, ką daryti.
Žmonėms patinka Adolfas Hitleris arba Josifas Stalinas, arba Ronaldas Reiganas, kurie neužima valdžios pozicijų dėl juose esančių savybių. Jie užima tas pozicijas, nes milijonai žmonių nori, kad jiems sakytų, ką daryti. Jeigu niekas jiems neįsakinėtų, jie būtų pasimetę. Mes sukuriame diktatorius. Adolfas Hitleris buvo beveik pamišėlis, bet tauta, viena iš inteligentiškiausių tautų pasaulyje, kuri sukūrė didžias tradicijas, filosofų, mąstytojų, teologų, aukščiausios klasės... Netgi šiame amžiuje Vokietija pateikė tokių žmonių kaip Martinas Haidegeris (Martin Heidegger), kuris tikriausiai yra žymiausias šio amžiaus filosofas, bet jis taip pat buvo Adolfo Hitlerio pasekėjas. Atrodytų beveik nesuvokiama, kad žmogus su Martino Haidegeris gebomis... Peržiūrėjau visus pasaulio filosofus. Atrodytų, kad Martinas Haidegeris turi tokio genialumo, tokio puikaus originalumo pažvelgti į dalykus iš visiškai naujų krypčių, bet jis buvo Adolfo Hitlerio pasekėjas ir jį palaikė.
Stebėjausi, kokia galėtų būti priežastis. Ir visa tauta palaikė tą pamišėlį. Priežastis ta, kad niekas nenori prisiimti jokios atsakomybės. Akimirką, kai netenkate savo atsakomybės, jūs galvojate, kad tai našta, tegul kažkas kitas ją prisiima, jūs taip pat prarandate savo individualumą. Jūs taip pat prarandate savo laisvę. Jūsų atsakomybė nėra atskirta nuo jūsų laisvės ir individualumo. Kai atsakomybę numetate ant kieno nors kito pečių, sumažinate save iki nevisuminio. Žinoma, dabar niekas jūsų nekaltins, jei kas nors įvyks blogai. Bet jūs praradote savo sielą. Žmonės smerkia diktatorius, bet nė vienas nepagalvoja kokia yra psichologija, kaip diktatoriai susikuria, kas juos sukuria. Mes esame tie, kurie juos sukuriame. Mes juos sukuriame tikėdamiesi, kad jie prisiims atsakomybę. Mes nežinome, kad su atsakomybe kartu eina mūsų laisvė, individualumas, demokratija, eina minties ir išraiškos laisvė, viskas. Mes prarandame savo sielą tą akimirką, kuomet savo atsakomybę atiduodame į kieno nors kito rankas. Yra žmonių, kuriems patinka dominuoti, diktuoti. Tai yra bepročiai.
Tai keista situacija. Žmonės nori nusikratyti atsakomybės naštos, ir, žinoma, yra žmonių, kurie yra pasiruošę prisiimti visas atsakomybes, nes jie taip pat pasiima visą jūsų laisvę. Jie pasiima visas jūsų teises, patį jūsų individualumą. Jie yra tie žmonės, kurių vienintelis troškimas yra valdžia. Jie yra kitos pamišimo rūšies. Bet atrodo, kad tai labai atitinka. Atrodo, kad yra tam tikras sinchroniškumas tarp žmonių, kurie nori atsikratyti atsakomybės nežinodami, kad jie atsikrato pačios savo sielos. Yra ir kitų bepročių, kuriems patinka tik viena - valdžia. Komunoje buvai laiminga, nes aš visai nedalyvavau Komunoje. Aš buvau tyloje, izoliacijoje. Natūralu, kad uždara grupuotė prisiėmė visą atsakomybę. Tu buvai labai laiminga dirbdama dvylika, keturiolika valandų per dieną. Netgi Dievas nuvargo per šešias dienas. Tu dirbai septynias. Neturėjai laiko netgi pagalvoti apie save. Reikėtų suprasti tam tikrą psichologinį foną. Kodėl jums tai patiko. Jums tai patiko, nes tai padėjo jums užmiršti save. Jums tai patiko, nes padėjo jums būti tokiems užimtiems nuo pat ryto iki vakaro, po to užmigdavote. Niekuomet nerasdavote nedidelio laiko tarpelio, kad pamatytumėte, jog gyvenimas tiesiog slysta pro šalį, o jūs nepadarėte nieko, netgi būti su tuo supažindinti. Mirtis pasibels į jūsų duris bet kurią dieną, bet nesate pasiruošę. Visi tie pergyvenimai... Neturėjote laiko. Buvote tokie pavargę, bet buvote laimingi.
 | | |
Čia niekas jums neįsakinėja. Tai, ką darėte, neatitiko manęs, nes buvau izoliacijoje ir tyloje, niekur neįsiterpiau. Akimirką, kai pradėjau kalbėti, gauja, kuri buvo tapusi diktatoriais, visi pabėgo iš komunos. Jie puikiai žinojo, kad sutrikdysiu visą jų diktatorystę, kad įsakinėjimas negali tęstis. Tai naikina žmones, tai juos žudo. Žudo patį jų dvasingumą. Visa banda dingo tuojau pat, kai tik pradėjau kalbėti. Akimirką, kai pamatė, kad įėjau į bendruomenę ir aš netoleruosiu tokios struktūros, kurią jie palaikė. Noriu, kad būtumėte meditatyvūs, noriu, kad turėtumėte laiko atsipalaiduoti. Noriu, kad kartais pagalvotumėte apie vitalines gyvenimo problemas ir kažką dėl jų darytumėte. Mes turime visas sąlygas meditacijoms, grupinei terapijai, konsultacijoms, įvairiomis galimybėms, kurios gali jums padėti tapti dvasiniu milžinu. Darbas reikalingas, nes jums reikia maisto, rūbų, todėl gerai dirbti penkias valandas. Ir tai neturėtų būti per daug įtempta. Čia mes nesiruošiame sukurti armijos, kad nugalėtumėme pasaulį. Čia kuriame individų komuną, turinčių savo dvasingumą, kuris nėra trikdomas ir į kurį nesikišama. Norime, kad jie apvalytų savo protą, paaštrintų savo inteligentiškumą ir įžengtų į giliausią savo būties centrą. Tos keturios, penkios darbo valandos tik tam, kad išliktumėte gyvi ir galėtumėte medituoti, kad vieną dieną galėtumėte įsisąmoninti šviesos ir džiaugsmo sklidiną sąmonę. Čia niekas tau, Deven, nepasakys ką daryti. Noriu, kad surastum ką gali daryti geriausiai. Ką norėtum daryti, kas tave džiugintų, kas nebūtų našta, kas nebūtų tau primesta, kas būtų tavo pačios kūryba.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 10 skyrius "Vienintelė romantika, kuri nepažįsta skyrybų" 1987 m. rugpjūčio 26 d. (The Invitation. Chapter 10 "The only romance that knows no divorce", 26 August 1987)
Atnaujinta 2024-11-30 |