1999 Nr.2

Ošo meditacijos centro "Ojas"
lyderis Mečislovas Vrubliauskas

    Čia plačiau kalbėsime apie praktines meditacijos puses: jos prielaidas, taikymą, poveikį. Meditacija, kaip ir mokslas, savo vietą Vakaruose užima iš lėto, bet tvirtai. Dar iki šiol apie tikrąją meditaciją publikacijų beveik nėra, nes nėra autentiškų meditatorių. Gąsdinantys ir neretai tendencingi straipsniai ir laidos, gimę iš baimės, prietarų ir nemokšiškumo, tik trumpam pristabdo ieškotojus, dvasios ir tiesos ieškotojus. Iš tikrųjų tai ir gerai, nes prilaiko bailesnius. Taip natūraliai atsirenka drąsesni ir nuoširdesni ieškotojai - meditatoriai, kurie vėliau gali dalintis vidine šviesa ir tiesa su kitais.

    Ieškant kelio, dvasios kelio vidun į širdį, į savo sielą derėtų rasti prašvitusį žmogų, budą. Derinimasis į prašvitusį dvasios Meistrą apsaugo nuo nereikalingų klaidų ir klystkelių. Daugelio gilesnių ieškotojų sielose jau yra praėjusių gyvenimų patirtis, kuri galėjo būti įgyta kitose religinėse tradicijose. Kiekviena autentiška tradicija - zen-budizmas, sufizmas, chasidizmas, tantra, taoizmas, daoizmas, joga ir pan. turi savo unikalias priemones ir meditacijas dvasiniam augimui. Todėl pasirinktas dvasinis kelias turėtų būti pakankamai platus ir gilus, nes kitaip atrodys nuobodus ir negyvas ir atbaidys nuo ieškojimo. Šios autentiškos tradicijos religijoje yra lyg skirtingos šakos moksle - medicina. matematika, fizika, chemija, psichologija… Vienos šakos senos, kitos naujos. Pasitaiko religijose ir džiūstančių šakų - tokių kaip moksle - marksizmas. Tokios gyvuoja vieną ar keletą šimtmečių ir dingsta. Iš kitos pusės daugumos religijų amžius vos siekia keletą tūkstančių metų. Išsiskiria nebent džainizmas, kurio šaltiniuose aprašytos žvaigždynų padėtys, buvusios gal prieš šimtą tūkstantmečių.

    Taigi dvasinis kelias turi atitikti sielą. Ošo aprašo istoriją, kuri atsitiko vienam Gautama Budos mokiniui. Pastarasis blaškėsi, nežinodamas, ką daryti. Pasikvietęs jį Buda sako: "Užsimerk ir žiūrėk vidun." Mokinys atidžiai pradėjo žiūrėti. Penki paskutinieji praėję gyvenimai, kai jis vis ieškojo ir ieškojo, prabėgo prieš jo akis. Buda ir sako: "Matai, kiekvieną kartą tu vis pasitraukdavai iš kelio nepriėjęs tikslo. Šį kartą įsidrąsink ir eik iki galo." Šios vizijos mokiniui pakako. Tą gyvenimą jis prašvito.

    Kalbant apie meditaciją, reikia turėti omenyje, kad tai ne technika, o procesas, energinis reiškinys, būsena, kurie atsitinka praktikuojant tam tikrus meditacinius metodus. Atsitikus meditacijai vyksta tam tikra transformacija, sielos transformacija, panašiai kaip augant sėklai. Be tokios transformacijos sėkla negali tapti medžiu, o siela negali pabusti, tapti dieviškumo dalimi. Meditacija yra sielos augimo būdas. Grįžimo atgal nėra. Informacija nesvarbu, svarbu - transformacija. Nesvarbu, kiek jūs žinote apie augimą; svarbu ar augate. Ir augimas visuomet ateina iš sėklos vidaus, iš jos vientisumo, o meditacija iš sielos vidaus, iš sielos vientisumo. Meditacija - tai būdas atsiskyrusiai sielai grįžti į visumą, į Dievą. Kaip lašas sugrįžęs į okeaną tampa okeanu, taip ir siela sugrįžusi į Dievą tampa Dievu. Gal todėl ir sufijų mistiką Mansurą įpykę žmonės už tai, kad jis kartais ištardavo "Aš Dievas", sukapojo į gabalus. Tai suprantama nepanaikino jo dieviškumo, o Meistro mirtis padrąsino jo mokinį ieškojimui, kuris ir prašvito po keliolikos metų.

    Paimkime paprasčiausią meditaciją, kuri žinoma jau du su puse tūkstančio metų. Tai vipasana - kvėpavimo liudijimas, kurią praktikuodamas pabudo ar prašvito Gautama Buda. Platesnį šios meditacijos aprašymą galite rasti lietuvių kalba išleistoje Ošo knygoje "Meditacija - pirmoji ir galutinė laisvė". Naudodami šią meditaciją tokį patį sąmoningumą - aukščiausią sąmoningumą - pasiekė ne tik Gautama Buda, bet ir keletas šimtų jo mokinių dar Budai esant kūne ir tūkstančiai ieškotojų po to. Tai bene paprasčiausia meditacija, bet ji atnešė didžiausius vaisius. Nė viena kita meditacija negali lygintis šiuo atžvilgiu. Ir šiuo metu ši meditacija plačiai praktikuojama. Paprastai dvasios Meistras dalijasi tais metodais, kuriuos jis pats praktikavo. Sufijai centravimuisi arba judėjimui į savo paties būties centrą labai plačiai naudoja sukimąsi. Rytų mistikas Šiva yra aprašęs šimtą dvylika pagrindinių meditacijos metodų. Meditacijų metodai atrandami medituojant ir nepriklauso nuo jų autorių. Meditacijomis nereikia tikėti. Sielos transformacija medituojant įvyksta nepriklausomai, ar meditatorius tiki ar ne jos autoriumi. Nors tam tikruose sielos transformacijos ar augimo etapuose tikėjimas gali labai palengvinti ir pagreitinti kelią.

    Paprastai į meditacinius seminarus ateina pasiklydę, nepasitikintys nei savimi, nei kitais, žmonės. Jie norėtų tikėti ir pasitikėti, bet negali. Jiems tiek daug kartų melavo, juos tiek kartų apgaudinėjo, skriaudė, mušė, ir jie nustojo tikėję, jog yra meilė, yra tiesa. Net tuomet, kai žmogus sako, kad myli ar kad tai tiesa, to nesijaučia. Nuo to sakymo neatsigeri. Neatsigeri todėl, kad žmogaus žodžiai negyvi, arba todėl, kad mes uždari. Mes nejaučiame, kaip yra iš tikrųjų. Mes niekuo nesame tikri. Taip yra visuomet, kai esame prote. Prote visuomet yra abejonė. Jei abejojate, tai jūs tikriausiai esate prote. Pabandykite pajausti. Tikrumas yra arba žemiau proto arba aukščiau jo. Jausmas gali nuvesti jus aukščiau proto, bet reikalingas sąmoningumas. Jūs galite pamatyti nemąstančių fanatikų. Jie nemąsto ir nejaučia. Jie atsiriboja nuo kitų savo tikėjimu. Nesvarbu, kuo jie tiki: partijos, tautos, sektos ar tikėjimo vedliu. Toks tikėjimas yra blogiau už galvojimą. Tačiau tikėjimas duoda tam tikrą galią. Kai neabejojantis žmogus protu susitelkia apie tam tikrą idėją ar tikėjimą, tai koncentruoja energiją ir iš to atsiranda jėga. Bet jėga nėra joga. Jėga yra nesąmoninga joga, o joga yra sąmoninga jėga. Jei jėga nukreipiama sąmoningai, tuomet įmanoma joga, tuomet įmanoma meditacija. Meditacija prasideda virš proto. Fanatiškas tikėjimas yra žemiau jo. Sąmoningas susitelkimas, sąmoninga koncentracija ar kontempliacija nėra meditacija, bet gali būti pamatu meditacijai, tramplinu į ją.

    Meditacijai, kaip sako Ošo, būtini trys dalykai: relaksacija, neteisimas ir liudijimas. Šie dalykai nėra pakankami, bet jie būtini.

    Pirmiausia apie relaksaciją, apie atsipalaidavimą. Žmogus gali atsipalaiduoti tik tuomet, kai sako tiesą. Meluodamas žmogus įsitempia. Meluojant kitaip juda žmogaus akys. Jei nejaučiate kito tiesiogiai, tai melą galite pajusti žiūrėdami jam į akis. Tokiais akių judesiais pasinaudojo melo detektorių kūrėjai. Dabar net technika gali atpažinti kai jūs meluojate. Bet jei betarpiškai nejaučiate, ar kitas meluoja, tuomet, matyt, patys kartais meluojate. Jei meluojate, niekada totaliai neatsipalaiduosite. Žmogus natūraliai gali atsipalaiduoti, kai yra savimi, kai nesiekia naudos, nevaidina, kai nenori įtikti ar patikti kitiems. Tuomet jis natūraliai gražus, vitališkas, pilnas vidinio grožio. Jis galbūt primena laukinį gyvūną, bet neprimena dresiruoto kareivio. Jūs turbūt žinote, kad laukiniai gyvūnai niekuomet neišprotėja ir niekuomet be reikalo nepuola kitų būtybių. Dresiruotas gyvulys praranda vidinę laisvę; atsiranda baimė. Kūdikis, kelių metukų vaikas dar gali atsipalaiduoti. Kareivis negali. Relaksacijai labai padeda meilė. Atsipalaidavę ir neteisdami, jūs niekuomet nepadarysite nieko bloga kitiems.

    Neteisimas arba nevertinimas nurodo žmogaus proto būseną. Jei neteisiate ir nevertinate, jūs negalite užpykti ant kito asmens. Neteisimo ar nevertinimo nuostata įpratina mus nelyginti be reikalo žmonių, situacijų. Mažas vaikas gali be galo džiaugtis ir būti laimingas net turėdamas negražią mamą ar invalidę sesutę. Bet jei įdiegsite į vaiko protą, kad tai negražu ar negerai, jei jis tuo patikės, tuomet jo prote ir jame pačiame prasidės pragaras. Iš tikrųjų pragaras gerais norais ir gražiomis idėjomis grįstas. Po to prasideda lyginimas, prasideda vertinimas, teisimas. Mes galime bjaurėtis kitu tik todėl, kad jis ne toks turtingas, storokas ar jo nosis didoka. Kiek daug reikšmės mes suteikiame nosiai.Taip neretai prarandame net meilę. Jausti situaciją, jausti žmogų yra gera ir gražu. Jei galite žiūrėti į gėlę ir jos nevertinti, jei galite tiesiog į ją žiūrėti ir leisti jai tekėti į jus, o sau tekėti į ją, tuomet jūs žinote, kas yra palaima, kas yra meilė. Meilei būtinas neteisimas, nevertinimas, tyla. Paimkite mylimo ar mylimos ranką ir tiesiog jauskite. Kokia tyla, kokia palaima užlies jus. Leiskite meilei tekėti į jus ir dalinkitės meile. Pažvelkite į mylimo akis. Tai lengviausia. Dalinkitės vidine tyla, vidine energija. Jei jūs galite negalvodami žiūrėti į mylimosios akis, jausti jos vidinę erdvę, vidines energijas, tuomet jūs žinote, kas yra meilė, kas yra dieviškumas, ir meditacija netoli. Meilė ir meditacija - tai du sparnai skrydžiui į dieviškumą, į beribį vidinį dangų.

    Trečia - liudijimas. Tai sunkiau perteikti žodžiais. Liudyti gali tik aukštesnė sąmonė žemesnę. Daiktas negali liudyti gyvūno. Daiktas negali netgi stebėti gyvūno. Gyvūnas gali stebėti žmogų, bet negali jo liudyti. Liudyti gali tik žmogus ir tik tuo metu, kai atsitapatina nuo kūno ar nuo proto. Liudyti kūną lengviau, nes nuo kūno lengviau atsitapatinti. Liudyti protą šiek tiek sunkiau, nes protas subtilesnis ir sunkiau nuo jo atsitapatinti. Bet kartą atsitapatinę suprantame, kad mes ne kūnas ir ne protas, ir netgi ne jausmai. Raktas į liudijimą yra totalumas. Jei galite ką nors daryti absoliučiai įsigilinę, tuomet gali įvykti liudijimas. Totalumas yra raktas į liudijimą. Liudijimas yra raktas į meditaciją. Čia reikia nepasiklysti. Liudijimo metu nėra teisimo. Supratimas ateina liudijant. Liudijant suprantame, kaip yra. Paprastai žmonės tokių momentų neįsisąmonina. Jei kada nors ilgai ieškojote atsakymo, ieškojote taip, kad protas visiškai pavargo ir jūs visiškai atsipalaidavote, tuomet galėjo atsitikti liudijimas. Tuomet jūs galėjote suprasti, ką reikia daryti, kur išeitis, bet neįsisąmoninote, kaip tai vyksta. Liudijimui reikalingas ne galvojimas, o sąmoningumas; atvirkščiai, galvojant liudijimas neįmanomas. Liudyti negali niekas kitas, tik jūs. Iš tikrųjų jūs ir esate liudijimas. Liudijime dingsta liudijantis subjektas ir liudijamas objektas. Liudijimas padeda atsitapatinti nuo kūno, proto, nuo jausmų ir nuotaikų. Visi šie dalykai negali būti atlikti nesąmoningai. Tik sąmoningas veiksmas ugdo sąmoningumą.

(Bus daugiau)