|
Palaima yra normali būsena individas yra savimi ir savo vietoje. Iš kurgi ir kodėl turėtų būti kitaip? Reikėtų klausti, kokia yra kančios genezė, nes tai reikia keisti, transformuoti. Kančia yra, jei žmogus dedasi aukštesnis, didingesnis, gražesnis. Jei gėlė norėtų būti gražesnė, aukštesnė... prasidėtų kančios. Jei ji pradėtų melstis, pagal protą dvasiškai tobulintis... ji kentėtų ir palaipsniui pradėtų kankinti aplinkinius.
Palaima ateina, kai vis labiau esi savimi, centruojiesi vidinėje savo būtyje ir leidi skleistis vidinei būčiai, sąmoningumui, meilei... panašiai kaip kad viskas auga išoriniame pasaulyje. Pasaulis gimsta iš skleidimosi išorėn, palaima iš skleidimosi vidun. Sąmoningumas turi tekėti ne tik išorėn, bet ir vidun. Iš to ir dvasingumas, ir palaima. Kančia įeina į gyvenimą, kai bandai dėtis kitoks, nei esi, sekti kitu, kai veiki ne iš momento ir savo patirties bei sąmoningumo, o iš įstatymų, įsakymų, dogmų, praeities.
Įsakymų, pamokslavimo, auklėjimo moralė yra žemiausia moralė. Ji sukuria pragarą. Gyvendami pagal įsakymų, dogmų, tėvų, tikėjimo moralę, jausitės sunkiai, lyg neštumėte kryžių ar ritintumėte akmenį į kalną. O šios nelaimės, sunkumo priežastis yra siaurumo, koncentracijos, asmenybės, nelaisvės, netiesos moralė. Tiesiog dirbtinė moralė.
Sąžinė yra aukštesnė moralė. Gyvenant pagal sąžinės moralę, vidinių kūnų moralę, praeities moralę, klystkelių ir šunkelių bus mažiau, našta bus mažesnė, bet ji bus ir ją reikės nešti.
Aukščiausia moralė seka iš sąmoningumo. Tai darnos su visuma, džiaugsmo, laisvės ir tiesos moralė, buvimo čia ir dabar sinchronizme su visa egzistencija moralė. Kiekvienas atomas, molekulė, ląstelė, individas yra darnus su šia morale. Jų nereikia skubinti ir barti, jų nereikia gąsdinti pragarais ir žadėti rojaus. Jie juda neatsiskyrę nuo visumos, dalijasi su ja energija, judesiais, medžiaga, jungiasi į individus, grupes ir vėl juos palieka. Tai patiriama ir matoma.
Japonų mokslininkas Emoto užšaldė įvairų vandenį: įprastą, su per rankas perduotais pykčio, džiaugsmo, meilės ir kitais impulsais. Nufotografavęs užšaldyto vandens kristalus jis rado, jog kuo gražesnis, džiugesnis, sąmoningesnis perduotas vitalinis impulsas, tuo gražesni ir taisyklingesni susidaro vandens kristalai. Taip kristalizuojasi vitalinė energija, kurią japonai vadina hado. Kiekvienas kad ir mažiausias individas savo judesiais, energija atsako į vitališkumo ir sąmonės impulsus, jų judesius. Gautama Buda pabudęs šūktelėjo, tokia palaima ir nėra kam net padėkoti. Visi dėkoja Budai, pila ant jo žiedus, o jis neturi kam dėkoti. Jis turėjo ieškoti naujų kelių atnešti palaimai iki žmonių. Visi budos randa palaimą, begalinę palaimą be priežasties. Tik kančia turi priežastį.
Palaima gimsta po to, kai fizinis, vitalinis, astralinis ir mentalinis kūnai sinchronizuojasi ir veikia pagal pabudusią sielą sąmonę ir patiria malonumą, džiaugsmą, laimę ir meilę. Tai beribis dalijimasis kūnu, vitališkumu, džiaugsmu, laime, meile ir palaima. Tai neturi nei priežasties, nei pabaigos. Tokia yra pati egzistencijos prigimtis ir nėra kam jos pakeisti, nes ji tokia yra mažiausioje savo dalelėje ir visumoje.
* - Citata iš Prembudos knygos "Meditacija sielos dalijimasis", kurią galima rasti.
Atnaujinta 2019-10-07 |
LT
EN 
