Egzistencija tiki unikalumu2 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, mane visuomet giliai paliečia, kai kalbi apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikaliai individualus. Tačiau dažnai man atrodo, kad painioju asmenybę su individualybe. Ar tas individualumas yra kažkas genetinio, būdinga kiekvienai inkarnacijai? Ar tai yra esmė, kuri keliauja kartu su mumis per inkarnacijas? Mylimas Ošo, ar galėtumei pasakyti kažką, kas padėtų mums pažinti savo individualumą?
1 dalis
<...>
Esi per daug susitapatinęs su netikru, su asmenybe, tai ir yra žodžio prasmė. Jis kilęs iš graikų kalbos žodžio "persona", o "persona" reiškia kaukę. Graikų teatre aktoriai dėvėjo kaukes, garsas buvo jų, bet veidas nebuvo jų. "Sona" reiškia garsą, garsą, sklindantį per kaukę. Jūs nežinote, kas yra už jos. Vienintelis tikras dalykas yra garsas, kuris sklinda. Visa kita, ką matote, yra tiesiog netikra. Bet su jumis situacija gerokai blogesnė, net garsas nėra jūsų. Ir tas garsas buvo išmokytas, sudisciplinuotas. Jūs nuolat buvote koreguojami savo tėvų, mokytojų kaip kalbėti, kaip sėdėti.
|  |
Man buvo pristatomas krikščionių teologijos koledžas, kuriame mokomi misionieriai. Tai didžiausia institucija Azijoje, kurioje mokomi krikščionių misionieriai, ministrai, kunigai ir vyskupai. Buvau nustebintas. Turėjau stovėti už durų su vicekancleriu, kuris viską rodė. Profesorius mokė studentus, kaip reikia stovėti sakant pamokslą bažnyčioje, kaip reiktų žiūrėti į klausytojus, kur reiktų kalbėti garsiai, o kur beveik pašnibždomis, kur reikia pakelti ranką, kokį gestą naudoti tam tikru momentu, kur reiktų trenkti į stalą...
Buvau pritrenktas. Negalėjau patikėti, kad tai yra religija. Pasakiau vicekancleriui: "Jei taip yra mokomi krikščionių misionieriai, kurie ketina paversti žmones krikščionimis..." Paklausiau jo: " Manote, kad Jėzus lankė kokį nors koledžą, perėjo visus šiuos gestus ir balso valdymo mokymus? Jis buvo neišsilavinęs dailidės sūnus. Tuo metu nebuvo teologijos koledžų, ypač krikščionių koledžų. Ir vis dėlto nė vienas iš jūsų misionierių, o jūs turite milijonus misionierių visame pasaulyje, nekalba taip, kaip kalbėjo Jėzus."
Įtaka nekilo dėl to, kad buvo lavintasi. Tai nebuvo iš asmenybės. Toks yra skirtumas. Todėl pasakiau jam: "Nors per šiuos du tūkstančius metų buvo šimtai popiežių, nė vienas iš jų nebuvo nukryžiuotas, nes nė vienas iš jų nekalbėjo su tokiu autoritetu. Nė vienas iš jų nekalbėjo su tokiu poetiškumu, nė vienas iš jų nekalbėjo taip pavojingai, o visi jie atstovavo Jėzų! Aš nepriimsiu nieko kaip atstovo, nebent jis būtų nukryžiuotas."
Pasakiau: "Mokykite šiuos misionierius nešioti mažą kryžių, sulankstomą. Jie turėtų jį visada turėti su savimi ir kai Jėzus buvo nukryžiuotas, išsilankstyti kryžių, stovėti ištiesus rankas ant kryžiaus, žiūrėti į viršų taip, kaip žiūrėjo Jėzus... tai yra paskutinė ir tikroji dalis."
Vicekancleris pasakė: "Jūs juokiatės iš mūsų religijos." Aš pasakiau: "Aš nesijuokiu, jūs juokiatės mokydami šiuos žmones. Jūs net neleidžiate jiems naudoti savo balsų: balso mokymo programos, balso testavimas!" Ir jūsų balsas gali būti pakeistas, jo tonas, jo vibracija gali būti tikrinama ir galite būti mokomi, kaip jį pakeisti, kaip suteikti jam naują kokybę – galingesnį arba ramesnį, muzikalesnį.
Ir jie turėjo departamentą, kuriame jie testavo žmonių balsus, treniravo juos. Jie netgi duodavo užuominų, kada reikėtų pakelti rankas. Ta ranka bus netikra, tai asmenybė. Jėzus taip pat pakėlė ranką tuo momentu, bet tai buvo individualumas. Tai nebuvo lavinta. Niekas jam to nesakė – tai buvo spontaniška, tai kilo iš jo vidinės esmės. Taigi atsiminkite: viskas, ką išmokote iš kitų, nesate jūs. Tai jūsų persona, ir jūs turite vėl surasti savo nekaltumą. Turite surasti savo esmę prieš tai, kai žmonės pradėjo dėti sluoksnius, prieš tai, kai jie pradėjo jus civilizuoti, daryti jus kultūringesnius, labiau išsilavinusius.
 | | |
Tu sakai, Prartho, "Visada mane paliečia, kai kalbi apie tai, kad kiekvienas turime savo unikalų individualumą, bet manau, kad dažnai painioju asmenybę su individualumu." Ne dažnai, Prartho, visuomet. Nes kai tik pažinsite savo individualumą, jūs daugiau niekada nesusipainiosite. Kai tik pamatysite tai, kas tikra, kaip galite galvoti, kad netikra yra tikra? Kai tik pažinsite tikra, netikra visiškai išnyks iš jūsų sąmonės.
Taigi viskas, ką suprantate kaip individualumą ir asmenybę, yra asmenybės. Viena gali būti gilesnė, labiau pasąmoninė, labiau įsišaknijusi, todėl jūs negalite atpažinti, kad ji yra netikra. Kita gali būti paviršutiniška, šviežias sluoksnis, todėl galite suprasti, kad ji yra netikra. Bet abi yra asmenybės.
Akimirką, kai pažinsite savo individualumą, jūs baigsite amžiams, vienu kirčiu, su viskuo, kas yra netikra. Staiga jūs neturite vardo, šlovės, religijos, tautos. Staiga jūs esate tik gryna sąmonė, tiesiog žmogus – net ne jūsų kūnas, ne jūsų protas, ne jūsų širdis, o tiesiog tyras gyvenimo šaltinis.
Tas gyvenimo šaltinis persikelia iš vienos formos į kitą. Kai tik jį atrandate, jūsų kelionė artėja prie pabaigos. Visiškai atradę, jūs esate prašvitę. Tuomet daugiau nebus jokio gimimo, jokio įkalinimo kūne, asmenybėje, jūs pasiekėte laisvę. Individualumas yra laisvė. Todėl jis jus taip paliečia, netgi pats ištartas žodis, sminga į jūsų vidų lyg strėlė. Individualumas turi būti unikalus. Asmenybę sukuria visuomenė, todėl ji nori, kad visi būtų beveik vienodi: ta pati apranga, ta pati šukuosena, tie patys įpročiai, etiketas.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius ""Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 2, 28 August 1987)
Atnaujinta 2026-06-02 |