Ar meditacija padės nugalėti mirties baimę?2 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, ar galėtum man pasakyti kai ką apie baimę? Kas yra baimė? Ar meditacija padės man nugalėti mirties baimę? Kodėl bijau pasileisti į tai, kas yra galingesnis už mane?
1 dalis
|  |
Pasakojamos gražios istorijos apie meditatorius, kaip džiaugsmingai, kaip linksmai jie priėmė savo mirtį. Prieš mirtį vienas didis meistras paklausė savo mokinių: "Jūs mane puikiai pažįstate. Visuomet gyvenau savitai. Noriu mirti taip pat savitai. Pasiūlykite ką nors unikalaus." Mokiniai pasakė: " Šis senolis visą gyvenimą mus kankino. Koks dar originalus sumanymas dėl mirties? Žmonės bijo mirties, o šis vyrukas prašo pateikti originalų sumanymą kaip mirti." Kažkas pasiūlė numirti sėdint lotoso pozoje. Kažkas pasakė, kad tai nėra nauja. Žmonės yra mirę sėdėdami lotoso pozoje. Senolis pasakė: "Atmetu tai. Suraskite ką nors absoliučiai originalaus ir paskubėkite, nes mano laikas baigiasi." Kažkas pasiūlė numirti stovint. Žmonės įprastai miršta gulėdami savo lovoje. Tai pati pavojingiausia vieta, nes 99 proc. žmonių miršta savo lovose. Saugokitės lovos! Naktį, kuomet užmigs jūsų žmona, išlipkite iš lovos ir miegokite ant žemės ar nušliaužkite į vonios kambarį, bet negulėkite ant lovos. Tai vieta, kur mirtis užklupo 99 proc. savo aukų. Venkite jos! Kažkas pasakė, kad tai yra šiek tiek nauja, bet nėra absoliučiai originalu, nes girdėjo apie meistrą, kuris mirė stovėdamas. Tik vienas vyras, bet vis tiek tai pakartojimas. Kažkas pasakė: "Atsistok ant galvos! Stovėk ant galvos. Negirdėjau, kad kas nors būtų taip numiręs."
Tai labai sudėtinga. Netgi užmigti stovint ant galvos labai sudėtinga, nes tiek daug kraujo teka į smegenis ir palaiko jus budrius. Taip numirti dar sunkiau. Naktį galvą laikote ant pagalvės. Kad mažiau kraujo pasiektų galvą, priešingu atveju kraujo tėkmė palaiko budrias smegenų ląsteles. Intelektualams reikia dviejų, trijų pagalvių. Tuomet nors ir sunkiai jie gali sustabdyti minčių tėkmę. Stovint ant galvos dėl gravitacijos tiek daug kraujo teka į smegenis, kad negalite užmigti. Mirti bus dar sunkiau, nes mirtis yra gilesnė miego forma. Senolis pasakė: "Man patinka šis sumanymas. Tik įsitikinkite, kad niekas nėra taip daręs." Visi jo mokiniai pasakė, kad tai tiesa. Niekas niekada taip nėra daręs. Gali tai daryti ir jaustis laimingu, kad miršti originaliai, savu stiliumi. Senolis atsistojo ant galvos ir mirė. Tuomet visi mokiniai labai sutriko, ką dabar daryti? Jie žinojo, kad kai žmonės miršta lovose, jie juos nuprausia, perrengia, nugabena į laidotuvių laužą. O ką daryti su tuo vyruku? Jis stovi ant galvos. Niekas taip nemirė, todėl niekas nežino, ką reikėtų daryti, nuo ko pradėti.
Kažkas pasiūlė jo vyresniąją seserį, taip pat žymią meistrę, gyvenusią greta esančiame vienuolyne. Geriau ją pakviesti prieš ką nors darant nei vėliau būti apkaltintiems, kad nereikėjo kai ko daryti. Jie pakvietė jo seserį ir paklausė: "Ką mums daryti? Jis mirė stovėdamas ant galvos." Sesuo atsakė: "Jis visuomet buvo įkyrus." Ji taip pat buvo žymi meditatorė. Ji prie jo priėjo ir pasakė: "Baik visas tas išdaigas! Bent jau mirties valandą. Nebūk juokingas. Elkis kaip pridera!" Ir ji jį stumtelėjo. Vargšelis nukrito juokdamasis. Mokiniai pasakė: "Tai keista, ši senolė taip pat ypatinga". Ji sugrįžo prieš tai jam pasakius: "Eik į lovą ir numirk, taip kaip ir turėtum mirti, tiesiog atlik tai tinkamai! Aš daugiau negrįšiu. O jūs, vyrukai, nesirūpinkit. Leiskit jam numirti kaip jis nori. Tiesiog nutempkite jį į apeigų laužą". Mokiniai pasakė: "Gerai, kad ją pakvietėm. Jis buvo gyvas!" Savaime suprantama, kad labai sunku mirti stovint ant galvos. Vargšelis labai stengėsi, bet jam nepavyko. Galų gale, Rytuose nėra gerai nepaklusti vyresniems. Taigi, jis atsigulė ant lovos ir mirė. Prieš mirtį jis pasakė: "Šįkart aš iš tikro mirštu. Pradėkite savo ritualą". Jie vis dar pažiūrėjo, gnybtelėjo, visaip tikrino, nes tas vyrukas keistas. "Galvojome, kad jis mirė, kas žino, jis vis gal dar juokauja. Mirtis yra pokštas? Visuomet taip bijojome". Jie gnybtelėjo ir aptiko, kad jis išties mirė.
|  | Kitas meistras prieš mirdamas pasakė savo mokiniams: "Klausykite, aš jau nusimaudžiau, apsirengiau visiškai naujais drabužiais, todėl jums nebereikės... Man mirus, nemėginkite manęs apgauti. Esate mano mokiniai, turite sekti mano nuorodą. Kai mirsiu - manęs nemaudykite ir neperrenkite. Tai jau padariau." Jie atsakė: "Taip, mes visi tai patvirtiname." Tuomet jis pasakė: "Atsiminkite, niekas neturi sukliudyti." Jie pažinojo savo meistrą, jis toks žmogus, kad jeigu sukliudysite, jis gali atsimerkti. Jis plakė juos visą savo gyvenimą, jie nenorėjo, kad juos jis ir vėl plaktų netgi po mirties. Taigi, jie tiesiog tai vykdė. O ką jis padarė? Jis iškrėtė paskutinį pokštą. Kai ugnies liepsnos apsupo jo kūną, o po drabužiais jis paslėpė fejerverkus, štai todėl jis nenorėjo, kad jį perrengtų, fejerverkai pradėjo labai gražiai sproginėti aplinkui. Žmonės pradėjo juoktis, jie niekuomet nematė tokios mirties. Mokiniai pasakė: "Jis buvo toks žmogus, kuris galėjo juoktis iš mirties, nes jis žinojo, kad nėra mirties". Tik meditacija yra būdas atrasti savo nemirtingumą. Tuomet visa baimė dingsta. Visos kitos baimės dingsta taip pat, nes jos buvo tik atšakos, šakos, galbūt labai nutolusios nuo šaknų, bet vis dar susijusios su šaknimis.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 7 skyrius "Netgi asilai nesijaudina" 1987 m. rugpjūčio 24 d. (The Invitation. Chapter 7 "Even donkeys are not worried 24 August 1987)
Atnaujinta 2024-05-14 |