Ar kundalini yra psichinis reiškinys?*2 dalis iš 2 | |
1 dalis
<...>
Žmogaus protas negali mąstyti vien tik reliatyviais, visiškai abstrakčiais terminais. Jis to negali. Tikrovės neįmanoma suvokti grynai matematiškai. Ją tegalime suvokti per simbolius. Ryšys su simboliais yra esminis žmogaus prigimčiai. Iš tikrųjų tik žmogaus protas kuria simbolius, gyvūnai negali jų sukurti.
 | |
| fitsri.com | |
Simbolis yra gyvas vaizdinys. Kai tik viduje įvyksta kas nors, tu neišvengiamai turi naudoti išorinius simbolius. Kai tik pradedi kažką jausti, simbolis atsiranda savaime. Tą akimirką, kai simbolis atsiranda, vidinė galia įgauna konkretaus simbolio formą. Taip kundalini tampa tarsi gyvatė: ji tampa gyvatės pavidalo. Tu ją jauti ir matai, ir ji gali būti net gyvesnė už tikrą gyvatę. Tu pajunti kundalini kaip gyvatę, nes negali jausti abstrakcijos. Tiesiog negali!
Mes sukūrėme Dievo stabus, nes nesugebame suvokti abstrakcijos. Dievas, kaip abstrakti sąvoka, tampa beprasmis, jis tampa vien matematiškas. Mes žinome, kad žodis "Dievas" nėra Dievas, tačiau privalome vartoti šį žodį. Žodis yra simbolis. Mes žinome, kad žodis "Dievas" tėra simbolis, terminas, o ne pats Dievas, tačiau vis tiek turime jį vartoti. Ir štai čia slypi paradoksas: kai žinai, kad kažkas nėra faktas, bet kartu žinai, kad tai nėra ir fikcija, kad tai yra būtinybė — tikra būtinybė, — tuomet turi peržengti simbolį. Tuomet turi būti anapus jo ir taip pat pažinti tai, kas yra anapus.
|  |
| | lesaviateurs.fr |
Tačiau protas negali suvokti to, kas yra anapus, o protas yra vienintelis instrumentas, kurį tu turi. Per jį kiekviena samprata turi pasiekti tave. Todėl simbolį tu pajusi kaip tikrą – jis taps tau realus. Kitam žmogui kitas simbolis gali tapti toks pat realus, kaip tavasis tau. Tuomet ir kyla nesusipratimas. Kiekvienam žmogui jo simbolis yra autentiškas, tikras. Tačiau mes esame apsėsti konkrečios tikrovės. Ji mums turi būti tikra, kitaip negalime pripažinti, kad tai apskritai yra tikra.
Mes galime pasakyti: "Šis magnetofonas yra tikras", nes jis yra tikras mums visiems, jis turi objektyvią tikrovę. Tačiau joga rūpinasi subjektyvia tikrove. Subjektyvi tikrovė nėra tokia pati kaip objektyvi tikrovė, tačiau ji yra tikra savaip.
Apsėdimas objektyvumu turi išnykti. Subjektyvi tikrovė yra tokia pat reali kaip objektyvi tikrovė, tačiau tą akimirką, kai ją suvoki, suteiki jai savo paties kvapą. Tu suteiki jai savo vardą, savo metaforą. Ir toks jos suvokimo būdas neišvengiamai yra individualus: net jei du žmonės patiria tą patį dalyką, jų aprašymai skirsis. Net dvi gyvatės bus skirtingos, nes metafora kyla iš dviejų skirtingų individų.
Taigi šios metaforos, kad kundalini pojūtis yra tarsi gyvatės judėjimas – yra tik simbolinės, tačiau jos atitinka tikrovę. Tas pats judėjimas egzistuoja, ten yra subtilus judėjimas, panašus į gyvatę. Jėga yra ten, auksinis spindėjimas yra ten – ir visa tai atitinka gyvatės simbolį. Todėl jei tas simbolis tau artimas, viskas gerai.
Tačiau jis gali ir nebūti artimas, todėl niekada nesakyk kitam, kad tai, kas įvyko tau, būtinai turi įvykti jam. Niekada to niekam nesakyk. Gali būti, kad taip, o gali būti, kad ne. Simbolis tau gali būti tinkamas, bet kitam – ne. Jei tiek būtų suprasta, nebūtų jokių nesutarimų.
Nesutarimai atsirado dėl simbolių. Mahometas negalėjo suvokti Budos simbolio – tai buvo neįmanoma. Jų aplinkos buvo tokios skirtingos, kad net žodis "Dievas" gali tapti našta, jei jis nėra suvokiamas kaip simbolis, atitinkantis tavo individualumą.
Pavyzdžiui, Mahometui Dievas negalėjo būti suvokiamas kaip gailestingumas. Jo aplinkoje gailestingumo beveik nebuvo. Viskas buvo taip pavojinga ir grėsminga, kad Dievas turėjo būti suvokiamas kitaip. Keliaujant iš vienos šalies į kitą, vykstant žudynėms, Mahometo aplinkos žmonės negalėjo įsivaizduoti Dievo, kuris nebūtų žiaurus. Negailestingas Dievas, gailestingas Dievas jiems būtų atrodęs nerealus, nes tokia sąvoka neatitiktų jų patiriamos realybės.
Indui Dievas matomas per aplinką. Gamta yra graži, žemė derlinga, rasė giliai įsišaknijusi žemėje. Viskas teka ir teka tam tikra kryptimi, o judėjimas yra labai lėtas, tarsi Gangas. Tai nėra baugu ar pavojinga. Todėl indų Dievas neišvengiamai tampa Krišna – šokančiu ir fleita grojančiu dievu. Šis įvaizdis kyla iš aplinkos ir rasinio proto bei jo patirčių.
Viskas, kas subjektyvu, neišvengiamai yra paverčiama simboliais, tačiau bet koks vardas ar simbolis, kurį jam suteikiame, nėra netikras. Jis yra tikras mums. Todėl žmogus turi ginti savo simbolį, bet neturi jo primesti kitiems. Jis turi sakyti: "Net jei visi kiti yra prieš šį simbolį, jis man artimas, jis ateina pas mane natūraliai ir spontaniškai. Dievas man ateina būtent taip. Aš nežinau, kaip jis ateina kitiems."
Taigi yra daugybė būdų šiems dalykams nurodyti, tūkstančių tūkstančiai būdų. Tačiau kai sakau, kad tai yra subjektyvu, psichiška, aš neturiu omenyje, kad tai tik pavadinimas. Tai nėra tik pavadinimas, tau tai yra tikrovė. Ji ateina pas tave būtent tokiu būdu ir negali ateiti kitaip. Jeigu nesupainiosime materialumo su tikrove ir objektyvumo su tikrove, viskas taps aišku. Bet jei tai supainiosi, tuomet dalykus bus sunku suprasti.
*Ištrauka iš: Ošo "Meditacija. Ekstazės menas", 6 skyrius "Kundalini. Gyvybinės energijos pabudimas" (OSHO. Meditation: The Art of Ecstasy. Chapter 6 "Kundalini: The Awakening of the Life Force")
Atnaujinta 2026-09-14 |