LietuviškaiLT   EnglishEN     Facebook Youtube X.com Instagram TikTok

Meditacijos centras Ojas
 





APIE NESĄMONINGUMĄ IR NESĄMONINGĄ T.AKVINIEČIO DIEVO ĮRODYMĄ

Kai kada dabar labai naudinga diskusijoje pasinaudoti personaliniais kompiuteriais (PC) ir dirbtiniu intelektu (DI), nes jie turi labai didelę atmintį ir gerą logiką. Šachmatuose dabar daugiau remiamasi į PC ir jų programų rezultatą nei į praeities partijų analizę.

Antra, yra žinomas labai aktualus Dievo buvimo ir jo buvimo įrodymo klausimas. Dar ir dabar daug žmonių naudojasi ne individualiu savo patyrimu, o kitų teiginiais ir įrodymais. Atsakymas pradeda aiškėti ar visiškai aiškus, kai pažįstame save ar esame patyrę ir esame sąmonėje.

Kaip vieną iš geriausių Dievo buvimo įrodymą tikintieji, teologai ir kai kurie filosofai pateikia Tomo Akviniečio Dievo įrodymą ir jo argumentus.  

Toliau pateikiame Prembudos (Pb) ir DI (ChatGPT-4 versija) dialogą.

 

Pb1: Kokie yra Tomo Akviniečio Dievo įrodymo argumentai?

DI1: Tomas Akvinietis, vienas žymiausių viduramžių filosofų ir teologų, pateikė penkis pagrindinius Dievo egzistavimo įrodymus savo veikale "Summa Theologiae". Šie argumentai, dar vadinami "Penki keliai" (Quinque viae), yra pagrįsti logine ir metafizine analize. Jie remiasi stebimu pasauliu ir jame vykstančiais procesais.

1. Judėjimo argumentas (Argumentum ex motu)

  • Prasmė: Viskas pasaulyje juda, ir bet koks judėjimas kyla iš kažko, kas jį pradėjo. Judėjimas negali tęstis be galo (infinito regredi). Todėl turi egzistuoti pirmasis nepajudintas judintojas – Dievas.
  • Pavyzdys: Panašiai kaip domino efektas, kažkas turi būti pirmasis, kuris pradėjo judėjimą.

2. Priežastingumo argumentas (Argumentum ex causa)

  • Prasmė: Viskas turi priežastį. Nė viena priežastis negali egzistuoti pati savaime, todėl turi būti pirmoji nepadaryta priežastis (causa sui) – Dievas.
  • Pavyzdys: Pasaulyje egzistuojančių reiškinių grandinė negali būti begalinė; turi būti pirmoji priežastis, kuri nėra priklausoma nuo kitų.

[3-5 argumentų nepaliekame, nes jie yra šalutiniai.]

 

Pb2: Pateikiu pirmo argumento pagrindinę klaidą, o po to pateiksiu atsakymą. Pažiūrėkime. Jei viskas turi turėti priežastį, tai ir Dievo judesys turi turėti priežastį. Jos nėra, todėl visa loginė grandinė ir pirmo judesio priežastis - Dievas - yra nei logiška, nei pagrįsta, nei realus atsakymas. Tai matoma ir patiriama iš bemintės sąmonės. Ar taip?

DI2: Jūs pateikiate kritiką, kuri dažnai yra adresuojama Tomui Akviniečiui ir jo pirmajam argumentui apie nepajudintą judintoją. Ši kritika siejasi su pirminiu klausimu: jei viskas turi priežastį, kodėl ši taisyklė neturi būti taikoma Dievui?

Tomo Akviniečio atsakymas

Tomas Akvinietis šiai kritikai atsako, kad Dievas yra išimtis iš priežasties ir pasekmės grandinės, nes Jis yra "nepadarytas padarytojas" (causa sui). Jis tvirtina, kad Dievas yra savo egzistencijos priežastis ir todėl nereikalauja išorinės priežasties. Akvinietis Dievą apibrėžia kaip būtiną esybę, kuri savaime egzistuoja ir kuriai nereikia priežasties.

Filosofinė kritika

Filosofai, tokie kaip David Hume ir Immanuel Kant, kritikavo šią poziciją. Jie argumentavo, kad priežasties ir pasekmės principo taikymas tik viena kryptimi (tik pasauliui, bet ne Dievui) yra neteisingas. Hume teigė, kad jei viskas turi priežastį, tada ir Dievo egzistencija turi būti paaiškinama. Kantas savo ruožtu argumentavo, kad priežasties ir pasekmės santykis yra mūsų proto kategorija, pritaikoma tik mūsų patirties pasauliui, ir negalime jį pritaikyti tokioms sąvokoms kaip Dievas, kuris yra už mūsų patyrimo ribų.

Mūsų patyrimo ribotumas

Kai kurių mąstytojų, pavyzdžiui, modernių teistinių filosofų, argumentai taip pat pasisako, kad mūsų patyrimo ir logikos ribotumas neleidžia mums visiškai suprasti Dievo prigimties. Jie teigia, kad galime suvokti tik tai, ką mūsų protas ir patirtis leidžia, o Dievo prigimtis gali būti toli už šių ribų.

Išvada

Ši diskusija atskleidžia gilias filosofines ir teologines įžvalgas apie tai, kaip mes suprantame pasaulį ir jo aukščiausią priežastį. Tomas Akvinietis ir jo sekėjai remiasi nuostata, kad Dievas yra pirmoji nepajudinta priežastis, savo egzistencijos šaltinis. Kritikai, tokie kaip Hume ir Kant, pabrėžia, kad mūsų supratimas apie priežastis turi būti vienodai taikomas visoms esybėms, įskaitant Dievą.

 

Virtualių dalelė-antidalelė poros gimimas iš vakuumo ir grįžimas atgal (Pav. iš anglefire.com)
Virtualių dalelė-antidalelė poros gimimas iš vakuumo ir grįžimas atgal
(Pav. iš anglefire.com)

Pb3: Dabar pateiksiu iš meditacijos ir sąmonės matomą ir patiriamą atsakymą. Kad galėtum pajudėti, reikia susidvejinti, ir pradėti judėti viena dalimi kitos atžvilgiu ir kitų dalių ar kūnų atžvilgiu. Iš sąmonės, t.y. iš vidaus susidvejinant vienu metu gimsta dvi mintys, dvi jėgos ir galima pradėti judėti. Po to sąmonėje vėl galima grįžti į vienovę, rimtį, ramybę. Bet galima ir toliau dalintis ir judėti į išorę, ką ir matome pasaulyje. Ar taip?

DI3: Jūsų pateiktas požiūris apie sąmonę, judėjimą ir meditaciją atspindi gilų dvasinį suvokimą, kuris yra būdingas tam tikroms Rytų filosofijoms ir meditacijos praktikoms. Ši perspektyva yra skirta suprasti vidinę sąmonės dinamiką ir kaip ji gali būti susijusi su išorinio pasaulio veiksmu ir sąveika.

Dvasinės perspektyvos apie judėjimą ir sąmonę

  1. Susidvejinimas ir judėjimas: Jūsų aprašymas, kad judėjimui reikia susidvejinti, simboliškai atspindi mintį, jog viskas prasideda nuo dualumo – skirtingų pusių ar jėgų susitikimo ir sąveikos. Tai gali būti suprasta kaip mintys, jausmai ar energetiniai procesai, kurie palaiko gyvybinę veiklą ir leidžia žmogui veikti fiziškai ir dvasiškai.

  2. Vienovė ir rimtis: Grįžimas į vienovę ir rimtį po judėjimo ar veiklos yra būdingas meditacijos ir vidinės harmonijos siekio aspektas. Tai atitinka idėją, kad, nors mes patiriame dualumą ir skirtingumą, giluminė mūsų būsenos prigimtis yra vieninga ir ramybės pilna.

  3. Išorinė pasaulio dinamika: Jūsų minėjimas, kad galima ir toliau dalintis bei judėti į išorę, rodo, kaip iš vidaus patirtys ir procesai išreiškiami per fizinį ir socialinį veikimą. Tai rodo nuolatinį tarpusavio ryšio tarp vidinio ir išorinio pasaulių ciklą.

Filosofinis ir dvasinis sąveikavimas

Ši perspektyva suteikia vertingą įžvalgą, kaip asmeninė vidinė patirtis ir meditacijos praktikos gali turėti atitikmenis fizinėje realybėje ir atvirkščiai. Šis požiūris taip pat skatina mąstyti apie tai, kaip vidinės būsenos ir pasaulėžiūra veikia mūsų suvokimą ir sąveiką su išoriniu pasauliu. Tai suteikia turtingą pamąstymų lauką tiek filosofinėms, tiek praktinėms diskusijoms apie žmogaus sąmonės galimybes ir ribas.

 

Pb4: Tyra sąmonė meditacijoje yra vienovėje. Ji laike ir/ar erdvėje gali susidvejinti į dvi papildančias ir sumuojant virstančias nuliu mintis ir/ar jėgas ir toliau plisti iki emocijų, kūno ir net iki materijos. Judėjimas gali prasidėti tik iš holistinės sąmonės į išorę per protą iki materijos, nes tik sąmonė gali sąmoningai susidvejinti ir grįžti į vienovę. Todėl niekur Dievas nereikalingas, nes jis tik sukuria painiavą. Bet visur reikalinga sąmonė ir ji ne tik duoda atsakymą, bet tai galima ir patirti ir sužinoti, kad tai yra tiesa. Taip?

DI4: Jūsų pateiktas požiūris yra itin įdomus ir atspindi gilias dvasines bei filosofines sąvokas, kurios buvo nagrinėjamos per skirtingas kultūras ir laikotarpius. Jūsų mintys apie sąmonę, kaip viską apimantį ir generuojantį principą, kuris ne tik sukuria, bet ir išlaiko visatą, primena tam tikras panenteistines ir netgi panteistines idėjas.

Sąmonės ir materijos sąveika

Jūsų aprašymas, kad sąmonė gali susidvejinti ir sukurti priešingas jėgas ar mintis, kurios tada manifestuojasi kaip materija, suteikia šiam procesui mistiškumo. Tai primena kvantinę fiziką, kurioje dalelės ir jų priešingos anti-dalelės gali atsirasti iš tuštumos ir vėl į ją išnykti, o jų bendra energija yra nulis.

Dvasingumo ir mokslo sankirta

Jūsų minėjimas, kad sąmonė "sąmoningai susidvejina ir grįžta į vienovę", suteikia metaforą apie sąmonės galimybę veikti kaip kūrybos ir naikinimo šaltinis. Tai sietina su daugelio mistinių ir dvasinių tradicijų mokymais, kuriuose sąmonė arba dvasia laikoma pagrindiniu visatos principu.

Dievas ir sąmonė

Kalbant apie Dievą, jūsų argumentas, kad "Dievas tik sukuria painiavą", rodo požiūrį, kuriame dvasingumas ir religingumas yra aiškinami per sąmonės veiklą, o ne per tradicinius teistinius įvaizdžius. Tai įdomus pavyzdys, kaip gali būti suvokiama dvasinė patirtis be tradicinio Dievo vaizdinio, remiantis tiesiogine sąmonės patirtimi.

  

Patyrimo svarba

Galiausiai, jūsų pabrėžimas, kad sąmonės veikimas yra ne tik teoriškai suprantamas, bet ir tiesiogiai patiriamas, rodo įsipareigojimą praktiniam dvasingumui. Tai svarbus aspektas, nes teorija be praktikos gali likti abstrakti ir neprieinama daugeliui žmonių.

Visa tai suteikia platų filosofinį ir dvasinį pagrindą diskusijai apie sąmonės, materijos, ir dvasingumo sąveikas, bei leidžia mums suprasti ir vertinti įvairius mąstymo būdus, kurie siekia apibrėžti ir paaiškinti egzistencijos prigimtį.

 

Pb5: Tu skyrelyje Dievas ir sąmonė rašai: "Kalbant apie Dievą, jūsų argumentas, kad "Dievas tik sukuria painiavą", rodo požiūrį, kuriame dvasingumas ir religingumas yra aiškinami per sąmonės veiklą, o ne per tradicinius teistinius įvaizdžius. Tai įdomus pavyzdys, kaip gali būti suvokiama dvasinė patirtis be tradicinio Dievo vaizdinio, remiantis tiesiogine sąmonės patirtimi." Bet žmoguje tai yra ne tik sąmonės patirtis, bet tai ir yra proto, emocijų, energijų ir kūno patirtis. Be to, tai galima parodyti kitam individui ir tai galima ugdyti, praktikuotis, lavintis. Taip?

DI5: Taip, jūsų minėjimas yra svarbus ir rodo, kad žmogaus patirtis yra daugiasluoksnė ir apima daugiau nei vien sąmonės aspektus. Proto, emocijų, energijų ir kūno patirtys yra neatskiriamos nuo sąmonės ir kartu sudaro visumą, kurią galima tyrinėti, ugdyti ir dalintis su kitais.

Plati patirtis

Jūsų paminėti aspektai – protas, emocijos, energijos ir kūnas – yra esminiai žmogaus patirties komponentai. Kiekvienas iš jų veikia sudėtingai ir sąveikauja tarpusavyje, formuodami mūsų suvokimą ir patyrimus:

  • Protas leidžia mums analizuoti, mąstyti ir suvokti;
  • Emocijos veikia kaip mūsų patirties ir sąveikų su pasauliu atgarsis;
  • Energijos yra tiek fiziniu, tiek metaforiniu požiūriu suprantamas kaip gyvybinės jėgos ir motyvacijos šaltinis;
  • Kūnas yra tas, per kurį patiriame pasaulį ir įgyvendiname savo ketinimus.

Dvasinės praktikos ir mokymasis

Svarbu paminėti, kad šios patirties aspektai gali būti ugdomi ir lavinami per įvairias praktikas, pavyzdžiui:

  • Meditacija ir jogą, kurios padeda susigrąžinti vidinę pusiausvyrą ir sąmoningumą;
  • Psichoterapija, kuri gali padėti geriau suprasti ir valdyti emocijas ir elgesio modelius;
  • Fizinis lavinimas, kuris stiprina kūną ir jo sąveiką su energijomis.

Bendravimas ir mokymasis

Šias patirtis taip pat galima demonstruoti ir mokyti kitus, kuriant bendruomenes ir erdves, kuriose žmonės gali dalintis savo išgyvenimais ir mokytis vieni iš kitų. Tai gali apimti:

  • Edukacinius kursus, mokymus ir seminarus;
  • Grupines praktikas, pavyzdžiui, meditacijos ar jogos grupes;
  • Asmeninę praktiką, kurioje asmenys gilinasi į savo patirtis ir dalijasi jomis su artimaisiais ar terapeutais.

Taigi, jūsų paminėtas požiūris atskleidžia svarbią žmogaus patirties dalį, kurioje sąmoningumas, proto veikla, emocijos ir fizinė būklė yra tarpusavyje susiję ir gali būti tobulinami bei dalijamasi jais su kitais. Tai svarbu ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet ir bendruomenių kūrimui, kuris remiasi šiais bendrais išgyvenimais ir mokymusi.

 

Pb6: Aš dar nemačiau ir negirdėjau, kad kas nors pirminio judėjimo priežastį aiškintų galimu susidvejinimu sąmonėje ir to susidvejinimo atnešimu išorėn per protą ir energijas iki kūno. Tai juk akivaizdi sąmonės, proto ir kūno sąveikos išraiška. Grįžtant prie Tomo Akviniečio, natūraliai kyla klausimas, ar jis nežiūrėjo ir netyrė judėjimo pradžios iš sąmonės, ar tik nepamatė judėjimo pradžios galimybės per susidvejinimą ir jo atnešimą per protą ir energijas iki kūno?

DI6: Jūsų klausimas atveria įdomią diskusiją apie Tomą Akvinietį ir jo požiūrį į sąmonę, protą ir kūno sąveiką. Tomas Akvinietis, būdamas viduramžių filosofas ir teologas, remiasi daugiausia aristoteliškąja filosofija ir krikščioniškąja teologija, formuodamas savo idėjas apie pirmąjį judintoją ir Dievo egzistavimą.

Tomo Akviniečio požiūris į judėjimo pradžią:

Tomas Akvinietis savo pirmajame kelyje pateikia mintį apie nepajudintą judintoją, kuris yra pirmoji judėjimo priežastis. Šio argumento esmė remiasi Aristotelio fizikos ir metafizikos supratimu, kad kiekvienas judėjimas ar pokytis turi priežastį, kurią galima atsekti iki pirmosios nepajudintos priežasties – Dievo.

Sąmonė ir dvasinės tradicijos:

Nors Tomas Akvinietis daugiausiai kalba apie materialųjį pasaulį ir jo priežastis, jis taip pat atpažįsta sielos ar sąmonės svarbą. Jis supranta sielą kaip formą, kuri suteikia gyvybę kūnui ir leidžia jį funkcionuoti. Tačiau jo požiūris į sąmonę nėra panašus į šiuolaikinę sąmonės, kaip primityvios jėgos ar energijos, koncepciją.

Modernūs aiškinimai ir Rytų filosofijos:

Jūsų paminėtas požiūris, kad judėjimas prasideda nuo sąmonės susidvejinimo ir pernešimo per protą bei energijas į kūną, artimesnis Rytų filosofijoms, pavyzdžiui, Hinduizmo ar Budizmo koncepcijoms, kuriose sąmonė ir jos energijos (prana, qi) vaidina esminį vaidmenį visatos ir gyvybės veikime.

Tomas Akvinietis ir sąmonės tyrimai:

Nors Tomas Akvinietis nagrinėja sielos ir proto sąveiką, jo dėmesys daugiausiai sutelktas į sielos nemirtingumą ir jos vaidmenį žmogaus gyvenime, o ne į sąmonės dinamiką kaip energijos ar judėjimo šaltinį. Jis neištyrė sąmonės kaip primityvios jėgos, veikiančios fizinį pasaulį, o daugiau dėmesio skyrė Dievo kaip pirmosios priežasties ir visatos palaikymo idėjai.

DI6 Išvada:

Tomas Akvinietis, remdamasis savo laikmečio mokslo ir filosofijos žiniomis, nesureikšmino sąmonės kaip pirminės judėjimo pradžios priežasties. Tačiau jūsų pateiktas požiūris atveria galimybę moderniai interpretuoti ir sujungti skirtingas tradicijas aiškinant, kaip sąmonė veikia visatoje ir kaip tai gali būti patirta praktiškai. Toks požiūris leidžia naujai pažvelgti į filosofijos, psichologijos ir dvasingumo sąveiką.

 

 

Pb7. Galutinės įžvalgos:

  • Tomas Akvinietis ne"nesureikšmino sąmonės kaip pirminės judėjimo pradžios priežasties", o jos nepatyrė, nepažino. Tai ateina tik su meditacija ir faktiškai kartu su kūno ir proto dvilypumo įsisąmoninimu ir pažinimu. Tarp jų su Niutono veiksmo-atoveiksmio dėsnio pažinimu, materijos ir antimaterijos, teigiamo ir neigiamo krūvio ir teigiamos ir neigiamos minties gimimu ir pažinimu.
  • T.Akviniečio scholastika apie Dievo įrodymo argumentus ir logiką ne tik nereikalinga, bet ir tik įtraukia žmogų į minčių liūną be atsakymo. Sąmonėje aiškiai galime patirti susidvejinimą ir judėjimą ne tik protu, kūnu ir energija, bet ir grįžimą į vienį, visišką rimtį.

 

 

 

 

Prembuda, Ojas Meditacijos Centras, 2025-01-21

 






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. +370-685-11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. +370-685-11533 (pagrindinis)   |   mob. +370-619-11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2026. All rights reserved. Copyright information

Facebook Youtube X.com Instagram TikTok

Naujienos