Savasties ieškojimas*

Galėčiau priminti jums, kad mes negalime pažinti pasaulio, mes galime tik susipažinti su juo, turėti apie jį informacijos. Negali būti informacijos apie savastį, mes tegalime ją patirti. Štai kodėl materijoje, materialiame pasaulyje pakanka būti šventraščių ekspertu, bet taip nėra savasties plotmėje. Mokslas yra šventraštis; religija – ne. Mokslas yra informacija apie materiją, o religija yra savasties žinojimas. Mokslas yra šventraštis; religija – dvasinė praktika.

Aš nepamokslauju. Ta kryptis yra visiškai bevaisė. Reikia ne pamokslauti, o gydyti. Apie tiesą turėtų būti duodamos ne dogmos. Jos yra visiškai nevertingos. Vertingas yra metodas, technika, kuri padeda pamatyti tiesą. Technika veikia kaip gydymas ir dėl jos atsimerkia akys. Tuomet jums nereikia galvoti apie šviesą, jūs ją matote. Kai nėra akių, jūs turite galvoti, o kuomet akys yra, negali būti jokios kalbos apie galvojimą. Esant aklam, protas mėgina atlikti akių darbą, bet vos tik akys pasveiksta, galvojimas tampa nereikalingas.

Mano požiūriu, galvojimas yra ne tikro pažinimo požymis, o nemokšiškumas. Tikras pažinimas yra bemintiškumo būsena. Tai nėra galvojimas, o įžvalga. Jokia dogma apie tiesą negali suteikti jums šios įžvalgos. Geriausiu atveju tai lieka paprasčiausias intelektualinis išmokimas. Jis gali tapti atminties dalimi, bet niekuomet negali tapti patyrimu.

Galima mokyti dogmų, bet jos niekada negali transformuoti asmenybės. Panašiai kaip ir rūbai, jie pakeičia paviršių, o vidus lieka toks, koks buvęs. Vidinė būtis jų lieka nepaliesta, o vien tik išorinis apdangalas įgyja naują formą ir naują spalvą. Tokiu būdu žmogus nepabunda išminčiai. Priešingai, jis įkrenta į veidmainystės griovį. Didžiulė praraja sukuriama tarp jo būties būsenos ir jo išsimokslinimo. Jis yra vienas dalykas, o tai, ką jis išmoko, yra visiškai kita. Jo asmenybė pasidalija į dvi dalis. Konfliktas ir dvilypumas yra sukuriamas tarp jo vidinės būties ir jo išorinio sluoksnio. Natūrali to pasekmė yra veidmainystė. Toks žmogus pradeda apsimetinėti, kad yra toks, koks jis viduje realiai nėra, ir pradeda slėpti tai, koks yra. Ši vaidyba nėra religingumas. Jis sugriauna ne kieno nors kito gyvenimą, o savo paties. Tai yra saviapgaulė, bet tai yra mokoma ir priimama kaip religingumas.

Vien tik intelektualiniai dogmų, doktrinų mokymai gali tik tiek padaryti: jie gali pakeisti tik išorinį apdangalą. Savasties revoliucijai yra reikalinga visiškai kita kryptis. Tai yra ne dogmų, o pastangų realizuoti savastį kryptis. Tai ne pamokslavimo, o gydymo kryptis. Tai ne galvojimo apie tiesą, o akių atvėrimo tiesai kryptis.<…>

Minties apdarai vis labiau ir labiau uždengia savastį. Jūs turite nusiplėšti šiuos apdarus ir būti nuogi. Tam, kad pažintumėte savastį, jūs turite atsikratyti visų apdarų. Tam, kad pažintumėte savastį, jūs turite ne mokytis, o deprogramuotis. Kai visi išoriniai svečiai dings, jūs pažinsite tą, kuris yra ne svečias, o šeimininkas.

Tiesos negalima mokyti, bet galima mokyti tiesos pažinimo metodo.

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Tobulumo kelias" galima rasti.    

Atnaujinta 2018-01-22