LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Pradėkite nuo savęs*

Ati­ša [mistikas] pa­sa­kė: pra­dėk la­vin­ti pri­ėmi­mą nuo sa­vęs.

Ati­ša sa­ko: prieš tai, kol jūs ga­lė­si­te da­ry­ti tai su vis­kuo, kas eg­zis­tuo­ja, tu­ri­te pra­dė­ti nuo sa­vęs. Tai vie­na iš fun­da­men­ta­lių vi­di­nio au­gi­mo pa­slap­čių. Jūs nie­ko ne­ga­li­te pa­da­ry­ti su ki­tais, kol pir­miau­sia to ne­pa­da­rė­te su sa­vi­mi. Jūs ga­li­te su­ža­lo­ti ki­tus, jei ža­lo­ja­te sa­ve, jūs er­zin­si­te ki­tus, jei esa­te su­sier­zi­nęs pats, jūs ga­li­te bū­ti pa­lai­ma ki­tiems, jei esa­te pa­lai­ma sau.

Ką be­da­ry­tu­mė­te su ki­tais, jūs tu­ri­te bū­ti tai jau pa­da­rę su sa­vi­mi, nes tai vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­riuo ga­li­te da­lin­tis. Jūs ga­li­te da­lin­tis tik tuo, ką tu­ri­te, bet ne­ga­li­te da­lin­tis tuo, ko ne­tu­ri­te. Ati­ša sa­ko: "Pra­dė­ki­te la­vin­ti pri­ėmi­mą nuo sa­vęs." Užuot pra­dėjęs pri­im­ti į šir­dį vi­so pa­sau­lio var­gą, pra­dė­ki­te nuo sa­vo pa­ties var­gų. Ne­iki­te į gi­lią jū­rą grei­tai, iš­mo­ki­te plauk­ti sek­lia­me van­de­ny­je. Jei ne­dels­da­mi pra­dė­si­te pri­imi­nė­ti vi­so pa­sau­lio ne­lai­mes, tai bus tik pro­ta­vi­mo eks­pe­ri­men­tas. Jis ne­bus re­a­lus, jis ne­ga­li toks bū­ti. Jis bus tik ver­ba­li­nis.

Jūs ga­li­te sau pa­sa­ky­ti : "Taip, aš pri­imu vi­so pa­sau­lio ne­lai­mes". Ką jūs ži­no­te apie vi­so pa­sau­lio ne­lai­mes? Jūs dar ne­pa­ty­rė­te sa­vo pa­ties ne­lai­mių.

Mes to­liau ven­gia­me sa­vo pa­ties ne­lai­mių. Jei jūs jau­čia­tės ne­lai­min­gas, jūs įsi­jun­gia­te ra­di­jo im­tu­vą ar­ba te­le­vi­zo­rių. Jūs pra­de­da­te skai­ty­ti laik­raš­tį, kad už­mirš­tu­mė­te sa­vo ne­lai­mes, ar­ba nu­ei­na­te į fil­mą, ar­ba nu­ei­na­te pas sa­vo mo­te­rį ar vy­rą. Jūs ei­na­te į klu­bą, į tur­gų, tie­siog bet kur, kad bū­tu­mė­te to­liau nuo sa­vęs, kad ne­ma­ty­tu­mė­te sa­vo žaiz­dų, kad ne­rei­kė­tų žiū­rė­ti, kaip smar­kiai jūs su­ža­lo­tas vi­du­je.

Žmo­nės ir to­liau ven­gia sa­vęs. Ką jie ži­no apie ne­lai­mes? Kaip jie ga­li gal­vo­ti apie vi­so pa­sau­lio ne­lai­mes?

Pra­džio­je tu­ri­te pra­dė­ti nuo sa­vęs. Jei jau­čia­tės ne­lai­min­gas, te­gul tai tam­pa me­di­ta­ci­ja. Už­da­ry­ki­te du­ris, at­si­sės­ki­te ty­lo­je. Pra­džio­je jaus­ki­te kan­čias taip in­ten­sy­viai, kaip įma­no­ma. Jaus­ki­te skaus­mą. Kaž­kas jus įžei­dė: da­bar ge­riau­sia iš­ei­tis – nu­ei­ti ir įžeis­ti jį, to­dėl jūs tuo už­si­i­ma­te. Tai ne me­di­ta­ci­ja.

  

Jei jus kas nors įžei­dė, jaus­ki­te dė­kin­gu­mą, kad jis su­tei­kė jums ga­li­my­bę gi­liai pa­jaus­ti žaiz­dą. Jis at­vė­rė ju­my­se žaiz­dą. Galbūt žaiz­dą pa­da­rė daug daug įžei­di­mų, dėl ku­rių ken­tė­jo­te vi­są gy­ve­ni­mą, ir galbūt jis nė­ra vi­sų jū­sų kan­čių prie­žas­tis, bet jis iš­šau­kė pro­ce­są.

Už­si­ra­kin­ki­te kam­ba­ry­je, at­si­sės­ki­te ty­liai be pyk­čio tam as­me­niui, bet su ju­my­se ky­lan­čių jaus­mų di­džiau­siu įsi­są­mo­ni­ni­mu – su skaus­mo, ku­rį jūs at­me­ti­nė­jo­te, kai bū­da­vo­te įžei­džia­mas, ju­ti­mu. Jūs nu­steb­si­te, kad ne tik šis žmo­gus: vi­si vy­rai ir mo­te­rys, vi­si as­me­nys, ku­rie ka­da nors jus įžei­dė, pra­de­da iš­kil­ti jū­sų at­min­ty­je.

Jūs ne tik juos pri­si­min­si­te, jie pra­dės at­gy­ti ju­my­se. Jūs nu­ei­si­te į pir­mi­nius po­jū­čius.

Jus­ki­te žaiz­dą, jus­ki­te skaus­mą, ne­ven­ki­te jų. Štai ko­dėl dau­ge­ly­je te­ra­pi­jų pa­cien­tui yra pa­sa­ko­ma prieš gy­dy­mą ne­var­to­ti vais­tų. Prie­žas­tis pa­pras­ta – vais­tai yra bū­das iš­veng­ti vi­di­nės kan­čios. Jie ne­lei­džia jiems pa­ma­ty­ti žaiz­das, jie už­slo­pi­na jas. Vais­tai ne­lei­džia jums pa­tir­ti kan­čią ir jūs ne­įpra­tę ken­tė­ti, jūs ne­ga­li­te at­si­pa­lai­duo­ti nuo įsi­ka­li­ni­mo juo­se.

Iš tik­rų­jų moks­liš­ka prieš ei­nant į gru­pę ne­vartoti jo­kių vais­tų – net to­kių nar­ko­ti­kų kaip ka­va, ar­ba­ta, rū­ka­lai, nes tai yra pa­bė­gi­mo bū­dai.

Ar jūs pa­ste­bė­jo­te? Kai jūs ner­vi­na­tės, tuo­jau pra­de­da­te rū­ky­ti. Tai bū­das iš­veng­ti su­sier­zi­ni­mo; jūs rū­ko­te. Iš tik­rų­jų tai re­gre­sas. Rū­ky­mas pa­de­da jums vėl pa­si­jus­ti vai­ku – be ne­ri­mo, ne­at­sa­kin­gu, – nes ci­ga­re­tė yra ne kas ki­ta, kaip sim­bo­li­nė krū­tis. Įkve­pia­mas karš­tas dū­mas tie­siog per­ke­lia jus į tas die­nas, kai mai­ti­no­tės iš mo­ti­nos krū­ties ir šil­tas pie­nas te­kė­da­vo į bur­ną: da­bar čiulp­tu­ku ta­po ci­ga­re­tė. Ci­ga­re­tė yra sim­bo­liš­kas čiulp­tu­kas.

  

Re­gre­suo­da­mi jūs iš­ven­gia­te at­sa­ko­my­bės ir su­au­gu­siojo skaus­mų. Ir tai vyks­ta vartojant daug daug ki­tų nar­ko­ti­kų. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus yra nar­ko­ti­zuo­tas kaip nie­kad iki šiol, nes jis gy­ve­na di­de­lė­je kan­čio­je. Be nar­ko­ti­kų ne­bū­tų įma­no­ma gy­ven­ti to­kio­je kan­čio­je. Tie nar­ko­ti­kai su­ku­ria bar­je­rą; jie jus nar­ko­ti­zuo­ja ir ne­lei­džia pa­kan­ka­mai jaut­riai pa­jus­ti sa­vo skaus­mą.

Pir­mas da­ly­kas, ku­rį rei­kia pa­da­ry­ti, tai už­si­da­ry­ti du­ris ir nu­trauk­ti vi­sų rū­šių už­si­ė­mi­mus: ne­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus, ne­si­klau­sy­ti ra­di­jo, ne­skai­ty­ti kny­gų. Nu­trauk­ti vi­sus už­si­ė­mi­mus, ka­dan­gi jie taip pat yra sub­ti­lūs nar­ko­ti­kai. Tie­siog bū­ti ty­lo­je, vi­siš­ko­je vie­nat­vė­je. Net­gi ne­si­mels­ti, ka­dan­gi tai taip pat yra nar­ko­ti­kas. Jūs už­si­i­ma­te, pra­de­da­te kal­bė­tis su die­vu, jūs pra­de­da­te mels­tis ir pa­bė­ga­te nuo sa­vęs.

Ati­ša sa­ko: tie­siog bū­ki­te su sa­vi­mi. Koks be­bū­tų skaus­mas, ko­kia be­bū­tų kan­čia, te­gul tai bus. Pra­džio­je iš­gy­ven­ki­te tai kuo in­ten­sy­viau. Bus sun­ku, tai plėš šir­dį, gal­būt pra­dė­si­te verk­ti kaip vai­kas, gal­būt skaus­me pra­dė­si­te vo­lio­tis ant že­mės ar­ba gal­būt jū­sų kū­nas per­si­kreips iš skaus­mo. Gal­būt stai­ga jūs su­pra­si­te, kad skaus­mas yra ne tik šir­dy­je, bet vi­sa­me kū­ne, kad skau­da vi­sur, kad vi­sur skaus­min­ga, kad vi­sas kū­nas yra ne kas ki­ta, kaip tik skaus­mas.

Jei tai ga­li­te iš­gy­ven­ti – tai yra ne­pa­pras­tai svar­bu – tuo­met pra­dė­ki­te tai įger­ti. Ne­iš­mes­ki­te to lau­kan. Tai to­kia ver­tin­ga ener­gi­ja, ne­iš­mes­ki­te lau­kan. Ab­sor­buo­ki­te tai, įger­ki­te, pri­im­ki­te, kvies­ki­te tai, jaus­ki­te tam dė­kin­gu­mą. Ir pa­sa­ky­ki­te sau: "Šį kar­tą aš ne­veng­siu to, šį kar­tą aš tai pri­im­siu, šį kar­tą aš ne­iš­me­siu to lau­kan. Šį kar­tą aš ger­siu tai, pri­im­siu tai kaip sve­čią. Šį kar­tą aš tai su­virš­kin­siu."

Gal­būt tam rei­kės ke­le­to die­nų, kad ga­lė­tu­mė­te su­virš­kin­ti, bet at­eis die­na, kai at­si­sto­si­te prie du­rų, ku­rios iš tik­rų­jų jus nu­ves to­li. Jū­sų gy­ve­ni­me pra­si­dė­jo nau­ja ke­lio­nė, jūs ju­da­te į nau­jos rū­šies bū­tį – nes tuo­jau pat, tą mo­men­tą, kai tik pri­imate skaus­mą be jokio atmetimo, kei­čia­si jo ener­gi­ja, kei­čia­si jo ko­ky­bė. Po to tai jau ne skaus­mas.

Iš tik­rų­jų tai pa­pras­čiau­siai ste­bi­na, sun­ku tuo pa­ti­kė­ti, tai ne­įti­kima. Ne­ga­li­ma pa­ti­kė­ti, kad kan­čia ga­li bū­ti trans­for­muo­ta į eks­ta­zę, kad skaus­mas ga­li tap­ti džiaugsmu.

 

* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "MEDITACIJA – PIRMOJI IR GALUTINĖ LAISVĖ. Senovės ir šiuolaikinių meditacijų praktinis vadovas." galima rasti.  

 

Atnaujinta 2013-10-19






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos