LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





Ošo "Ojas" meditacijos centro išleistos nemirtingos knygos

Ošo

„STEBUKLO BEIEŠKANT“

II tomas


Diskursai ir meditacijos iš meditacijos stovyklos Nargole, Gudžarate, Indija
ir diskursai vesti Bombėjuje, Indija

     Tas pats draugas klausia, ar protas (mana), intelektas (buddhi), proto medžiaga (chitta) ir ego (ahankara) yra atskiros esmės, ar tai yra to paties dalyko skirtingi vardai. Jis taip pat nori žinoti, ar jie yra atskirti nuo atmano ar sielos, ar jie yra vienovėje su ja ir ar jie yra sąmoningi, ar nesąmoningi. Jis taip pat nori žinoti, kas yra sąmonė ir pasąmonė, ir kokia jų specifinė vieta gyvenime.

     Pirmas dalykas šiame pasaulyje yra tai, kad materija ir sąmonė yra ne du skirtingi dalykai. Tai, ką mes vadiname materija, yra mieganti sąmonė, ir tai, ką mes pažįstame kaip sąmonę, yra pabudusi materija. Realybėje medžiaga ir protas nėra atskirti; jie yra skirtingi to paties dalyko pasireiškimai. Egzistencija yra viena, ir ta vienovė yra Dievas arba Brachmanas, arba jūs tai galite vadinti kaip norite. Kai tai miega, tai pasireiškia kaip materija, kai tai pabunda, yra protas ar sąmoningumas. Taigi nelaikykite materijos ir proto skirtingomis esmėmis; jie yra tik utilitarūs terminai. Jie realybėje neatskirti.

     Netgi mokslas priėjo išvados, kad nėra tokio dalyko kaip materija. Gana įdomu tai, kad prieš penkiasdešimt metų Nyčė pareiškė, jog Dievas yra miręs ir po penkiasdešimt metų mokslas turės pareikšti, kad Dievas gal ir miręs, o gal ir ne, bet materija iš tikrųjų negyva. Kai mokslas eina giliau ir giliau į materiją, jis aptinka, kad materijos nėra, kad lieka tik energijos formos, kad yra tik energija.

     Po atomo sprogimo, ar suskaldymo lieka tik energijos dalelės. Ir tai, ką mes žinome kaip elektronus, protonus ir neutronus, yra elektros dalelės. Faktiškai netgi neteisinga jas vadinti dalelėmis, kadangi dalelės turi antrinį požymį. Mokslininkai turėjo surasti naują žodį – kvantas, kuris turi iš viso naują prasmę. Kvantas turi abu požymius – dalelės ir bangos. Sunku įsisąmoninti, kaip tas pats dalykas gali būti abiem – dalele ir banga vienu metu, bet kvantas yra abiem. Kartais jis elgiasi kaip dalelė – tai yra kaip materija; kartais jis elgiasi kaip banga – tai yra kaip energija. Banga ir energija yra to paties kvanto savybės.

     Kai mokslas kasis giliau, jis aptiks, kad tik energija yra. Kai dvasingumas įsiraus giliau, bus aptikta, kad tik dvasia ar atmanas arba siela yra. Ir siela yra energija. Jau beveik atėjo laikas tam, kad įvyktų mokslo ir religijos sintezė, kad distancija, skirianti juos, tiesiog dingtų. Kai tarpas tarp materijos ir Dievo bus dingęs, tarpas tarp mokslo ir religijos taip pat negalės ilgai egzistuoti. Jei materija ir protas nėra du dalykai, kaip gali religija ir mokslas būti du skirtingi dalykai? Mokslas ir religija galėjo egzistuoti atskirai tik dėl medžiagos ir proto atskirumo.

     Pagal mane, yra tik vienovė; du tiesiog negali būti. Nėra vietos dualizmui; klausimas apie materijos ir proto buvimą neiškyla. Jeigu jums patinka materijos kalba, jūs galite sakyti, kad viskas yra materija. Jeigu jūs mėgstate proto ar sąmoningumo kalbą, jūs galite sakyti, kad viskas yra sąmoningumas. Aš suteikiu prioritetą sąmoningumo kalbai. Kodėl aš taip darau? Kadangi, mano požiūriu, kiekvienas turėtų suteikti prioritetą aukštesnei kalbai, kurios galimybės didesnės; žmogus neturėtų pasirinkti žemesnio lygio kalbą, kurios galimybės yra mažesnės.

     Mes galime, pavyzdžiui, sakyti, kad yra tik sėkla, medžio nėra. Nėra klaidinga taip sakyti, kadangi medis yra tik sėklos transformacija. Bet toks tvirtinimas yra pavojingas. Pavojus yra, kad kai kurios sėklos gali sakyti: „Jei mes esame visą laiką sėklos, tai kam siekti tapti medžiu? Mes liksime tokios, kokios esame; mes liksime sėklomis“. Taigi geriau, jei mes sakysime, jog yra tik medžiai ir nėra sėklų. Tuomet lieka galimybė sėklai tapti medžiu.

     Aš suteikiu prioritetą sąmoningumo kalbai, kadangi tai, kas miega, gali būti pažadinta; ši galimybė turi būti įmanoma.

     Materialistai ir spiritualistai yra panašūs; jie visi priima tik vieną pusę – materiją ar protą. Bet yra ir skirtumas. Tuo metu, kai materialistai priima pradinį dalyką ir neprileidžia aukščiausio, spiritualistai priima aukščiausią, kuris įskaito ir pradinį dalyką. Tai yra viską apimantis dalykas; tai nėra atmetantis dalykas. Aš mėgstu spiritualizmo kalbą ir todėl sakau, kad viskas yra sąmoningumas. Mieganti sąmonė yra materija, o pabudusi sąmonė yra sąmonė. Viskas yra sąmonė.

     Dar vienas dalykas, kurį nori draugas sužinoti, ar protas, intelektas, proto medžiaga ir ego – mana, buddhi, chitta ir ahankara – yra skirtingos esmės, ar tai viena. Tai nėra skirtingos esmės, tai to paties proto skirtingi veidai. Tai panašu į atveją, kai jūs klausiate, ar tėvas, sūnus ir vyras yra skirtingos individualybės – ir aš atsakau ne, kad tai vienas ir tas pats vyras. Mes žinome, kad tas pats asmuo yra tėvas sūnaus atžvilgiu ir sūnus tėvo atžvilgiu, ir vyras savo žmonos atžvilgiu. Tas pats žmogus gali būti draugas vienam ir priešas kitam. Jis gali būti nuostabus vienam ir piktas kitam. Tas pats žmogus gali būti šeimininkas vienam ir tarnas kitam asmeniui. Bet tai yra vienas ir tas pats asmuo. Tuo atveju, jeigu jūs nežinote jo namo ir kažkoks asmuo jums pasako, kad jis matė šeimininką čia, o kitą dieną kitas asmuo pasako, kad jo tarnas gyvena šiame name, ir dar kitą dieną jaunuolis sako, kad jo tėvas gyvena čia, ir dar vėliau moteris jus informuoja, kad jos vyras yra šio namo šeimininkas, jūs galite padaryti išvadą, kad čia gyvena daug žmonių – šeimininkas, tarnas, tėvas ir vyras – ir jie gyvena šiame ypatingame name. Bet tiesa yra tokia, kad tas pats asmuo vaidina skirtingus vaidmenis skirtingų asmenų atžvilgiu.

     Mūsų protas elgiasi skirtingais būdais. Kai jis išdidus, jis sako: „Aš esu viskas, ir visi kiti yra niekas prieš mane“, tuomet protas pasireiškia kaip ego. Tai yra vienas proto poelgio būdas. Jis yra ego: „Aš esu viskas“. Jei jis pareiškia: „Kiekvienas yra nulis prieš mane“, tuomet protas yra ego.

     Kai protas galvoja, svarsto, jis yra intelektas. Bet kai jis negalvoja ir nesvarsto, jis tiesiog juda aplink, klajoja be jokio pojūčio ar krypties, kada jis yra nesufokusuotas, jis yra vadinamas proto medžiaga arba chitta. Intelektas yra protas su kryptimi – kai mokslininko, kuris sėdi laboratorijoje, protas galvoja, kaip suskaldyti atomą. Kai protas juda aplink be jokio tikslo ir užduoties, kai jis lyg sapnuoja dienos sapną, kai jis galvoja, kaip tapti milijardieriumi ar šalies prezidentu, kai protas nesufokusuotas, tuomet jis yra chitta, proto medžiaga. Tuomet jis tiesiog banguoja ir svyruoja padrikai ir neorganizuotai. Kai protas seka gerai sutvarkytą minčių sistemą, jis yra intelektas.

     Yra daugelis proto kelių. Bet visa tai yra protas.

     Draugas be to nori sužinoti, ar protas, intelektas, proto medžiaga ir ego yra skirtingi nuo sielos ar atmano.

     Ar jūs manote, kad tada, kai vandenyne yra audra, vandenynas ir audra yra atskirti? Kai vandenynas yra pasišiaušęs ir sudrumstas, mes tai vadiname audra. Panašiai ir siela, kai ji yra susimaišius ir nerami, ji vadinama protu. Ir kai protas yra ramus, jis vėl tampa siela. Protas yra nerami sielos būsena, o siela yra rami ir tyli proto būsena.

     Kitais žodžiais tariant, kai sąmonė yra sujaudinta ir sumaišyta, kai ji yra sujudinta ir šėlstanti, ji yra protas. Todėl tol, kol jus valdo protas, jūs negalite sužinoti apie atmaną, apie sielą. Dėl tos pačios priežasties protas liaunasi buvęs, kai įvyksta meditacija. Bet ką reiškia liautis? Tai reiškia, kad įnirtingas sielos jūros bangavimas nurimo. Ir tik tuomet jūs sužinote, kad jūs esate siela. Taigi tol, kol esate sujaudintas ir sunerimęs, jūs save pažįstate tik kaip protą.

     Nerimstąs protas pasireiškia daugybe formų – kartais kaip ego, kartais kaip intelektas ir kartais kaip proto medžiaga. Tai to paties nerimstančio proto skirtingi veidai.

     Atmanas ir protas nėra atskirti. Atmanas ir kūnas taip pat nėra atskirti; kadangi jų substancija, jų esmė, realybė yra ta pati, tai yra to paties dalyko skirtingos transformacijos. Jei jūs pažinote vieną, visi konfliktai tarp proto ir kūno, visi kivirčai baigiasi. Kartą jūs atpažinote vienovę, tuomet tik vienovė ir lieka. Tuomet tūlas taip pat gerai gyvena Ramoje kaip ir Ravanoje. Tuomet jūs nesimelsite Ramai ir neužmušite Ravanos. Tuomet jūs arba melsitės abiem, arba užmušite abu, kadangi tai gyvena abiejuose – Ramoje ir Ravanoje.

     Esmė yra viena, jos apraiškos yra begalinės. Tiesa yra viena, jos formų yra daugybė. Egzistencija yra viena; jos veidų ir gestų yra miriadai.

     Bet jūs to nesuprasite, jei jūsų nuostata bus panaši į filosofo. Jūs galite suprasti tik tuomet, jei jūsų nuostata yra patyriminė, jei jūs tai patyrėte pats. Visa tai, ką aš sakau jums, tai tik paaiškina; šis paaiškinimas negali tapti jūsų žinojimu, jūsų potyriu. Jūs tai turite patirti savyje. Ir kai jūs esate toje vienovėje ir sužinote, jūs pareiškiate: „O Dieve, tai, ką aš pažinau kaip kūną, esi tu, tai, ką aš žinojau kaip protą, esi tu ir tai, ką aš pažinau kaip atmaną, taip pat esi tu“.

     Žinant tik vienovė lieka. Ir ši vienovė yra tokia tuščia, tokia neaprėpiama, kad tarp žinančio ir žinojimo dingsta tarpai. Tuomet žinantis ir žinojimas tampa vienu. Vienas iš riši – Upanišadų pranašas klausia: „Kas yra tas, kuris žino? Kas yra tas, kuris pažįstamas? Kas yra tas, kuris žiūri? Kas yra tas, kuris yra matomas? Kas yra tas, kuris patiria? Ir kas yra tai, kas patiriama?“ Ne, šis atskyrimas, šis didelis susiskaidymas lieka, kai jūs atskiriate pažįstantįjį nuo žinojimo, kai jūs galite sakyti, jog čia yra du. Tačiau patiriantysis taip pat liaujasi buvęs. Visi atstumai, visi tarpai, visi susiskaidymai tiesiog dings.

     Bet mintis negali egzistuoti nekurdama tarpų ir atstumų. Mintis kuria intervalus. Ji sakys: čia yra kūnas, čia yra protas, čia yra siela ir ten yra Dievas. Ji skirstys į kūną ir protą, į sielą ir Dievą. Mintis atneš tarpus ir skirstymus, kurių nėra.

     Kodėl? Kadangi mintis negali apimti ir talpinti savyje visumą, totalumą vienoj daly. Tai yra labai maža banga, per kurią dalykai gali būti matomi tik gabalais. Jei yra didelis pastatas tik su viena nedidele anga sienoje ir jei aš bandau pažiūrėti per ją, argi aš galėsiu pamatyti visą namą? Ne, pirmiausia pamatysiu kėdes, po to stalą, po to namo šeimininką ir taip toliau, ir taip toliau. Per mažą angą patalpa gali būti matoma tik fragmentais, niekuomet visa iš karto, kadangi anga yra labai maža. Bet jei aš pralaužiu sieną ir įeinu į patalpą, tai dabar ją visą pamatysiu iš karto.

     Mintis yra labai mažas plyšys prote, per kurį mes galime bandyti rasti tiesą. Per mintį tiesa yra matoma fragmentais; tiesa fragmentuojama. Bet jei jūs atmetate mintis ir įeinate į bemintę erdvę, kuri yra meditacija, tuomet matoma visuma. Ir tą dieną, kai matoma visuma, totalumas, mes pareiškiame: „Jėzau, ši vienovė buvo matoma nesuskaitoma daugybe formų!“

     Bet tai yra įmanoma tik per potyrį.

     Kitas draugas nori sužinoti, kiek reikia metų, kad atsitiktų meditacija.

     Meditacijai atsitikti užtenka vienos akimirkos, nors tūlas gali laukti prie jos durų gyvenimus. Įėjimas yra akimirkos dalykas. Netgi „akimirka“ nėra teisingas žodis, kadangi ji yra perdaug ilga. Jei aš sakysiu, kad tai atsitinka per tūkstantąją akimirkos dalį, ir tai bus neteisinga; netgi viena tūkstantoji dalis yra laikas. Iš tikrųjų meditacija yra pasinėrimas į belaikiškumą, į ne-laiką. Kai laikas liaujasi, įeiname šventovėn, atsitinka meditacija.

     Taigi jei kažkas sako, kad jam užėmė valandą ar metus tam, kad pasinertų į meditaciją, jis klysta – kadangi tuomet, kai meditacija atsitinka, laikas nustoja buvęs, laiko nebėra. Meditacija transcendentuoja laiką, ji yra anapus laiko. Žinoma, jūs galite laukti meditacijos prie šventyklos daug gyvenimų, sukdami ratus apie šventyklą daugybę kartų, bet tai nėra įėjimas į šventovės vidų.

     Aš irgi praleidau daugybę gyvenimų eidamas ratu aplink meditacijos šventovę, bet tai nebuvo įėjimas. Kai aš įėjau, ji atsitiko ne laike, tam nereikėjo laiko, ji atsitiko iš karto, ji atsitiko ne laike.

     Klausimas, kurį jūs iškėlėte, yra gana painus. Jei kas nors skaičiuotų, kiek kartų jūs praleidote šventovės pašonėje, tai būtų nesuskaitomi gyvenimai. Suskaičiuoti yra sudėtinga, kadangi tai nenormaliai ilgas laikas; tai nesuskaičiuojama. Bet jei jūs imsite domėn tik patį įėjimo faktą, tai negali būti pasakoma laiko terminais, kadangi tai atsitinka tarp dviejų momentų. Tai atsitinka, kai vienas momentas praėjo, o kitas dar neatėjo; tai atsitinka tarpe tarp dviejų momentų. Tai visuomet atsitinka tarpe tarp dviejų momentų.

     Štai kodėl negali būti pasakyta, kiek reikia laiko, kad atsitiktų meditacija. Tai visai neužima laiko. Tai negali užimti laiko, kadangi įeiti į amžinybę per laiką jūs negalite. Kas yra anapus laiko, negali būti žinoma per laiką.

     Aš suprantu, ką jūs sakote. Jūs galite gaišti laiką eidami aplink šventyklą tiek, kiek norite. Tai ėjimas ratais; kažkas tai gali daryti. Pavyzdžiui, aš nupiešiu apskritimą su centru, ir paprašau tūlą pasiekti centrą. Bet jei jis juda apskritimu gyvenimų gyvenimus, jis niekad nepasieks centro; kad ir kaip greitai bėgtų, jis negali to padaryti. Netgi lėktuvu to negalima padaryti. Ką jis bedarytų – jis gali eikvoti milžinišką energijos kiekį, bet jei jis judės apskritimu, tai niekad, niekad nepasieks centro. Ir kur jis bebūtų ant to apskritimo, jis visuomet bus toli, ekvidistanciškas centro atžvilgiu. Taigi nesvarbu žinoti, ar daug ir ilgai jis bėga. Jis vis dar yra ant apskritimo, o atstumas iki centro visuomet yra tas pats. Ir gana keista, kad atstumas yra tas pats, kaip ir bėgimo pradžioje.

     Jeigu kažkas nori pasiekti centrą, jis gali tai padaryti tik išeidamas iš apskritimo. Jis turi nustoti bėgti aplink ir šokti vidun. Ir kai jis pasieks centrą, jūs galite paklausti, ar ilgai jis bėgo ratais tam, kad pasiektų centrą. Ką jis pasakys? Jis sakys, kad jis ilgai keliavo, daug keliavo ratais, bet negalėjo pasiekti. Jeigu jūs paklausite jį apie kelionės ilgį iki tol, kol tai atsitiko, jis vėl kalbės apie ilgą kelionę, kuri buvo bevertė, kad jis negalėjo pasiekti keliaudamas. Jis sakys, kad jis pasiekė tik tuomet, kai paliko visas keliones, kai nustojo keliauti ir pasiryžo kvantiniam šuoliui.

     Taigi klausimo apie įėjimą į meditaciją, apie kelionės ilgį, laiką ir erdvę nėra. Meditacija neatsitinka laike. Mes visi praleidome daugybę laiko. Mes visi tuščiai praleidome daugybę laiko. Ir tą dieną, kai meditacija atsitiks, jūs negalėsite pasakyti, kiek tai užima laiko. Ne, tai iš viso nėra laiko klausimas.

     Kažkas paklausė Jėzaus: „Kiek žmogus gali likti jūsų danguje?“ Jėzus pasakė, kad tai sudėtingas klausimas. Po to jis tarė: „Tuomet nebus laiko“. Jėzus toliau pasakė: „Jei jūs norite sužinoti, kiek galėsite likti Dievo karalystėje, jūs iš tikrųjų pateikiate sudėtingą klausimą, kadangi ten laikas neegzistuoja. Tai kaip jis gali būti apskaičiuotas?“

     Naudinga suprasti, kad tai, ką mes vadiname laiku, yra neatsiejamai susiję su liūdesiu, nelaimėmis, su mūsų vargais. Palaimoje laiko nėra, palaima yra belaikė. Laiko matavimas yra jūsų kančios matavimas. Kuo jūs nelaimingesni, tuo ilgesnis laikas. Jei kas nors iš jūsų šeimos miršta, laukia savo galo, ir yra naktis, ta naktis taps labai ilga. Nors naktis nebus kitokia sienos laikrodžiui ar stalo kalendoriui, bet žmogui, sėdinčiam ant mirštančio mylimojo lovos krašto, ji taps tokia ilga, jog atrodys begalinė. Žmogus stebėsis, jei naktis pasibaigs, jei saulė pakils ir prasidės nauja diena. Ir jam atrodo, kad nors naktis buvo tokia ilga, laikrodis rodo tą pačią valandą ir jis stebisi, ar laikrodis sustojo, ar jo rodyklės taip lėtai sukasi. Ir net jei jau arti rytas, kai metas nuplėšti kalendoriaus lapelį, žmogus jaučia, jog naktis yra nepabaigiamai ilga ilga, jog ji begalinė.

     Bertranas Raselas yra kažkur sakęs, kad jei jis pateiktų teismui visas savo nuodėmes, kurias yra padaręs ir taip pat nuodėmes, kurias jis ketino padaryti, bet nepadarė, netgi griežčiausias teisėjas negalėtų nuteisti jį daugiau kaip ketveriems ar penkeriems metams kalėjimo, bet Jėzus sako, kad nusidėjėliai kentės pragare amžinai. Tai labai neteisinga. Jis sako, net jeigu nuodėmės, kurias jisai tiktai ketino padaryti – jis tik galvojo apie jas – būtų pridėtos prie nuodėmių, kurias jis iš tikrųjų padarė, sąrašo, tai ir labiausiai baudžiantis teismas nenuteistų jo daugiau kaip ketveriems ar penkeriems metams kalėjimo. „Bet Jėzaus teismas nuteistų mane kentėti amžiams, o tai yra per daug“.

     Raselas jau miręs, kitaip aš jam pasakyčiau, jog jis nesuprato, ką Jėzus norėjo pasakyti. Štai, ką Jėzus sako: jei žmogus gyvena pragare akimirką, akimirka atrodo amžina. Kančia savo prigimtimi yra tokia, kad ji atrodo begalinė, ji, atrodo, niekuomet nepasibaigs.

     Kančia pailgina laiką, tuo tarpu laimė sutrumpina jį. Štai kodėl mes sakome, kad laimė yra trumpalaikė. Taip nėra, kad laimė tęsiasi tik vieną akimirką, ji tik atrodo trumpa, nes laimėje laikas yra trumpas; ji sutrumpina. Taip nėra, kad laimė visuomet greitakojė. Ji gali tęstis ilgesnį laiką, bet mes visuomet jaučiame, kad ji praskrenda, kadangi laimė laiką sutrumpina. Netgi tuomet, kai jūs susitinkate mylimą ir ateina išsiskyrimo laikas, atrodo, jis palieka jus vos ne tuo pat momentu kaip ir atvyko. Gėlė žydi ne greičiau negu vysta. Bet laimės potyris yra visuomet trumpas, kadangi tokia laimės prigimtis. Laikrodis lieka toks pat, toks pat lieka ir kalendorius, jie nejaučia laimės įtakos, bet jums laimė laiką psichologiškai sutrumpina.

     Laikas ir palaima pradingsta kartu ir tai nėra nei sutrumpinama, nei pailginama. Palaimoje laikas tiesiog neegzistuoja. Kada jūs būsite palaimoje, laikas jums liausis. Iš tikrųjų laikas ir kančia yra du to paties dalyko vardai. Laikas yra kitas kančios vardas. Laikas ir kančia yra sinonimai. Psichologiškai laikas reiškia kančią ir dėl šios priežasties mes sakome, kad palaima yra anapus laiko. Tai, kas yra anapus laiko, negali būti rasta laike.

     Aš keliavau pakankamai ilgai, tiek pat kaip ir kiekvienas iš jūsų. Įdomu tai, kad ši kelionė yra tokia ilga, jog sunku pasakyti, kas keliavo mažiau, o kas daugiau. Machaviras ir Buda prašvito prieš dvidešimt penkis šimtmečius, Jėzus prieš dvidešimt šimtmečių, o Šankara tik prieš dešimt šimtmečių. Bet jei kas nors pasakys, kad Šankara keliavo mažiau dešimčia šimtmečių, jis klysta, kadangi kelionė yra begalinė.

     Pavyzdžiui, jūs buvote Bombėjuje ir atvykote čia į Nargolą, nukeliavęs šimtus mylių. Bet žvaigždėms, kurios yra begalinėje tolybėje nuo mūsų, jūs iš viso nekeliavote, žvaigždžių atžvilgiu jūs esate ten, kur esate. Žvaigždėms nėra jokio skirtumo, ar jūs judėjote šimtus mylių nuo Bombėjaus, ar ne. Žvaigždžių atžvilgiu jūs iš viso nejudėjote. Jūsų atstumas nuo žvaigždės lieka tas pats, tas pats Nargole, koks jis buvo ir Bombėjuje. Ta žvaigždė yra taip toli, kad šis nedidelis atstumas nesudaro jokio skirtumo.

     Mūsų kelionė per gyvenimus, gimimus ir mirtis yra tokia ilga, tokia nepabaigiamai ilga, kad beveik nėra jokio skirtumo, ar kas nors prašvito dvidešimt penkiais šimtmečiais anksčiau, penkiais šimtmečiais anksčiau, prieš penkias dienas ar prieš penkias valandas. Tą dieną, kai mes ateiname į centrą, mes pareiškiame: „Aha, Buda dabar čia atvyksta ir Machaviras taip pat įeina, ir Jėzus, ir aš taip pat!“

     Bet tai yra gana sudėtinga suprasti, kadangi pasaulio, kuriame mes gyvename, laikas mums yra labai svarbus. Laikas yra labai reikšmingas mūsų pasaulyje. Todėl ir iškyla toks klausimas, kiek laiko reikia tam, kad pasinertumei į meditaciją. Bet nekelkite tokio klausimo. Nekalbėkite apie laiką. Ir nustokite keliauti. Kelionė reikalauja laiko. Negaiškite laiko, eidami aplink šventyklą, įeikite.

     Mes bijome įeiti į šventovę, mes bijome to, kas gali atsitikti. Išorėje viskas yra žinoma ir pažįstama. Mūsų draugai, giminės, žmona, vyras ir vaikai, namai ir dirbtuvės yra čia – už šventyklos. Visa tai, ką mes manome, kad yra, yra už šventyklos. Šventykla kelia vieną sąlygą, kad jūs galite įeiti tik vienas; du niekuomet negali įeiti pro šias duris. Taigi klausimas apie jūsų namų, jūsų žmonų, vaikų, nuosavybės ar turtų pasiėmimą, jūsų pareigų ir prestižo pasiėmimą tiesiog neiškyla. Viskas turi būti palikta anapus durų.

     Štai kodėl mes sakome, kad geriau pakeliauti dar kurį laiką aplink. Ir taip mes keliaujame ir keliaujame. Mes laukiame momento, kai šventyklos durys atsidarys truputį plačiau ir mes galėsime įeiti su tuo, ką turime. Bet durys niekad daugiau neatsidarys, negu vienu metu vienam asmeniui. Tik vienas asmuo gali įeiti pro jas. Jūs negalite pasiimti netgi savo pareigų ar prestižo, kadangi tai jau bus du – jūs ir jūsų prestižas. Jūs negalite įsinešti netgi savo vardo, kadangi tai irgi bus du – jūs ir jūsų vardas. Jūs negalite įsinešti jokio lagamino su savimi; jūs absoliučiai nieko negalite pasiimti. Jūs turite įeiti visiškai nuogas ir vienišas; tik tuomet jūs įeisite.

     Dėl šios priežasties mes slampinėjame prie šventovės; mes statome savo palapines už šventovės ir guodžiamės, sakydami, jog esame arti Dievo, kad esame netoli jo. Bet ar jūs esate už vieno jardo, vienos mylios ar už tūkstančio mylių nuo šventyklos, nėra jokio skirtumo. Jeigu jūs esate išorėje, jūs esate išorėje. Jeigu jūs norite įeiti, tai gali atsitikti per tūkstantąją sekundės dalį. Klaidinga net sakyti per tūkstantąją akimirkos dalį, kadangi iš tikrųjų jūs galite įeiti net be akimirkos.

   © Osho International Foundation, 1984

   © M. Vrubliauskas, 1995


Kitos Ošo "Ojas" meditacijos centro išleistos knygos






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos