LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





NUO MENO CENZŪROS IR NIEKINIMO LINK TAIKOS

Lietuvoje kilo sambrūzdis dėl laisvės prievarta kišti tikėjimą ir laisvės nuo jo valytis, katarsintis, dėl italo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ rodymo ir naudojamų jame priemonių.  Seniai laikas subalansuoti laisves ir atsakomybes. Bet tai labai subtilu, tai įmanoma tik iš gilios vidinės tylos ir ramybės, kurios įmanomos tik esant begaliniam vidiniam balansui, iš tuštumos.

  

Gilus laisvės ir atsakomybės balansas mažai ką domina, tuo labiau, kad tam būtinas gilus ieškančiojo vidinis balansas, vidinė tyla, kurios tikinčiųjų pasaulyje nėra. Pradžioje tam geriau tiks paprastas, tegul ir įmantrokas straipsnis. Žurnalistas V.Sinica rašo apie spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ cenzūrą ir tikintiems reikšmingų simbolių lyg ir niekinimą. Cenzūra ir niekinimas visuomet nėra gerai. Bet yra blogai ir kai autorius apie dvasingumą rašo neturėdamas  elementaraus asmeninio dvasinio patyrimo. Jo teiginys, "Tikėjimas – tai ypač intymi ir betarpiška, su politinėmis pažiūromis ar kuo panašiu nepalyginama tapatybės dalis", iš karto parodo supratingumą, autoriaus vietą dvasiniuose tyrimuose. Šie žodžiai rodo, kad autorius neturi bent kiek gilesnio realaus dvasinio patyrimo, neturi vidinio balanso, nežino vidinės taikos. O tai būtina turėti kalbant apie dvasingumą ar dar tiksliau, kalbant iš vidinio balanso, vidinės tylos, iš bemintės vidinės taikos būsenos.

Tyrinėjant gilų dvasingumą, jo viršūnes aptinkama, kad materialumo pamatas yra tapatybė, o dvasingumo - natūrali disidentifikacija, begalinis atsipalaidavimas ir buvimas realybėje, tiesoje. Tikintieji ir fundamentalistai, ir politikai, ir sektantai gimsta iš tapatybės su kuo nors, kas jiems malonu, jaudina, bet nuo ko jie yra neįgalūs atsitapatinti. Būtent tapatybe ir ją lydinčiu susitraukimu tikėjimas, politika, fundamentalizmas ir chuliganizmas yra panašūs. Skiriasi tik laipsnis. Tą savybę jau turi ką tik gimęs kūdikis ir vėliau jau vaikas, kai griebia net ir visiškai nereikalingą žaisliuką. Ši tapatybė, susitraukimas ir lydi sielą iš dvasios pasaulio į fizinį, materialųjį. Priešinga kryptimi veda disidentifikacija, relaksacija. Šiuo metu trūksta atsitapatinimo, atsipalaidavimo ir jų balanso.

Pirmas atsitapatinimo žingsnis yra geba galvoti. Ne tik kaitalioti mintis apie daiktus, bet ir galvoti apie tikėjimą, jo simbolius, formas, mintis ir kita. V.Sinica ir dauguma tikinčiųjų Lietuvoje aiškiai turi gebą galvoti, bet galvoti apie tikėjimo mintis, vaizdinius, jausti tikėjimų energijas, matyti tapatybes jie dar negali. Ir beveik nėra jokių ženklų, kad autorius ir dauguma tikinčiųjų galėtų įnerti vidun dar giliau anapus minčių, anapus proto, liudyti savo kūną, savo mintis, realybę, pamatyti tiesą ir po to ją išsakyti. Todėl ir autoriaus jaunuoliški svarstymai galėtų būti tik saviieškos pradmenys, o ne nuorodos diskusijai ar bent daliniai atsakymai. Tiesa, autorius ir pats pareiškia, kad priklauso judėjimui "Dešinioji mintis". Bet dešinioji mintis susijusi su tiesa ir balansu tik tiek, kiek ir dešinioji koja ar ranka. Polinkis naudotis viena puse visuomet veda ne vidun, ne į dvasią, tiesą, o varo ratu. Mažesniu ar didesniu, kūne ar prote, bet tik ratu, lyg užburtu ratu. Žmonės susiburia, užsiburia ir tiki, kad tiesinasi.

  

Akivaizdu, kad aptariamas spektaklis dalinai gimė ir kaip išsivalymas, išsivėmimas, katarsis nuo priverstinio nuolatinio liguisto Kristaus ir katalikybės kišimo kūdikiams nuo pirmo įkvėpimo. Šis valymasis yra natūralus kūno, proto ir sielos valymasis nuo įvairiausių vidun prikištų fizinių ir mentalinių šiukšlių, vaistų ir nuodų, ir nuo pasipūtusio Jėzaus, kuris meluoja ir žalingai veikia vaikų psichiką gąsdindamas, kad neva niekas nepraeis vidun be jo. Tai ir valymasis nuo alzheimeriu sergančio diktatoriaus dievo, kuris liepia jį mylėti, bet pats neprisimena net kelių praėjusių dienų įvykių, nes jo svaičiojimai apie pasaulio sukūrimą absoliučiai prieštarauja faktams ir sveikam protui. Tų svaičiojimų priėmimas vidun suardo vidinę tylą, ramybę, sukelia nesubalansuotas kūno - proto įtampas ir veda į perdėtą protavimą, bandymą mintimis ar tikėjimu nutildyti mintis - lyg auksu pridengti votis, nukreipia į silpnaprotystę ir šizofreniją. Apgailėtinai atrodo seimūnai, kai pradeda girtis, kad seks tuos diktatoriškus įsakymus. Vargas Lietuvai nuo tokių galvočių ir veikėjų. Paprastas proto išsivalymas nuo jų natūraliai atstato vidinę taiką ir ramybę. Tokia praktika, tokia tiesa.

Cenzūra ir niekinimas gimsta iš tapatybės su kuo nors, ko žmonės nežino, apie ką jie dar neįgalūs galvoti, nežino, kaip patikrinti, ko jie negali liudyti, nuo ko negali atsitapatinti. Dėl to kyla ir karai, ir begalė ligų bei nelaimių. Faktiškai visos nelaimės ir kančios. Tapatybė laikinai yra gerai, bet ją turi sekti natūrali relaksacija, disidentifikacija. Tuomet tai natūralu, tuomet yra balansas, taika, dvasingumas. Į tai veda meditacija.





Prembuda, 2012-10-06






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos