Moralumas yra palaimos išreiškimas | |
Ar jūs manote, kad būti moraliu yra blogai?
Ne. Aš nemanau, kad yra blogai būti moraliam, bet manau, kad bloga yra buvimo moraliu iliuzija. Ji tampa kliūtimi realiai moralei jumyse kilti.
Apgaulinga moralė yra iš išorinio primetimo, kultivacijos. Ji netinka niekam kitam, o tik pateisinti veidmainystę, ir, mano požiūriu, nėra amoralesnės proto būsenos už veidmainystę ir egoizmą. Falsifikacinė moralė netgi prisidengia kuklumo ir neegoistiškumo demonstravimu, bet po ja yra puoselėjamas ir klesti ego. Argi tos tiesos, apie kurią kalbu, nepatvirtina jūsų taip vadinami šventieji ir vienuoliai? Aš tokią vadinamąją moralę – primestą iš išorės, pasiektą pastangomis – vadinu ne kuo kitu, o vaidyba. Žmogaus vidiniame prote šie dalykai yra dažnai kaip tik priešingi. Viduje trūksta to, kas rodoma paviršiuje. Aukščiau yra žiedai, žemiau – spygliai. Ši nuolatinė priešprieša ir kova tarp elgesio ir vidinės būties – ši nesujungiama properša tarp sąmonės ir pasąmonės – padalija ir paverčia žmogų šizofreniku. Tokiame žmoguje nėra harmonijos. O ten, kur nėra nei harmonijos, nei muzikos, nėra ir palaimos. Mano požiūriu, realiai moralus gyvenimas yra palaimingas.
Moralumas yra palaimos išreiškimas, spontaniškas išreiškimas. Kai palaima teka iš vidinės būties, išorėje ji pasireiškia harmoninga elgsena, išorine morale. Žmogaus gyvenimo kuriamas gėris ir yra iš jo sklindantis palaimos aromatas.
Tad aš kviečiu jus kurti harmoniją, o ne konfliktą. Pamėginkite pamatyti šią tiesą. Mano žodžių ne vien klausykitės, bet pamėginkite ir taip gyventi. Tik po to pamatysite, kaip savo rankomis gyvenimą, galintį būti nuolatiniu harmonijos ir grožio šokiu, paverčiate į konflikto ir vidinio dvilypumo anarchiją.
Moralė kyla savaime, taip kaip ant medžio pasirodo žiedai. Ji nėra sukeliama. Tereikia pasėti meditacijos sėklas ir po to nuimti moralės derlių. Moralė nėra kažkas tokio, ką reikėtų praktikuoti; tai meditaciją reikėtų praktikuoti. Ramybė, harmonija ir grožis išteka iš meditacijos. Tas, kuris viduje yra ramus, negali sukelti nerimo kituose. Tas, kurio viduje skamba muzika, aptinka šios muzikos aidą skambant ir tuose, kurie yra jo esaties erdvėje. Tas, kurio viduje yra grožis, aptinka, kad visas jo elgesio bjaurumas dingsta. Argi tapimas tokiu nėra tapimas moraliu?
Jūs sakote, kad moralė turi visuomeninę naudą. Ar ji visiškai nenaudinga individui?
Visuomenės požiūriu, moralė ar moralus elgesys paprasčiausiai tėra tik utilitariniai, o individui jie yra ne nauda, o džiaugsmas. Todėl visuomenės poreikius patenkina netgi pseudomoralė, bet to nepakanka individui. Tai, kad jūs tinkamai elgiatės su kitais, yra pakankamai gerai visuomenei, bet tai nėra pakankama jums ir dėl to verta apsvarstyti, ar jūs esate geri savo viduje, ar ne. Visuomenė rūpinasi jūsų asmenybe, o ne jūsų vidine būtimi. Bet jums pačiam asmenybė nėra kas nors daugiau nei jūsų apdarai. Jūsų būtis prasideda ten, kur šie apdarai baigiasi. Anapus asmenybinės kaukės, atskirai nuo jos ir yra jūsų reali būtis. Būtent ten ir gimsta reali moralė.
Veidmainiškos moralės sukurta visuomenė yra vadinama civilizacija. Visuomenė, kurią sudaro neveidmainiški žmonės, vadinama kultūra. Toks yra skirtumas tarp civilizacijos ir kultūros. Civilizacija paremta nauda, kultūra – vidiniu džiaugsmu ir harmonija.
Šiandien yra civilizacija, bet ne kultūra. Bet jeigu mes norėsime, tai kartu, savo individualiomis pastangomis, galėsime pagimdyti kultūrą. Civilizacija gimsta ištyrinant mūsų elgesį su kitais žmonėmis; kultūra – ištyrinant save. Civilizacija yra kūnas; kultūra – siela. Tie, kurie yra įsišakniję savo būtyse, kuria kultūrą.
* - Meditacijos centro Ojas išverstą ir išleistą Ošo knygą "Tobulumo kelias" galima rasti.
Atnaujinta 2013-09-02
|