Meditatoriui sekundė yra visa amžinybė* | |
Pirma, sekundė yra labai ilgas laiko tarpas. Meditatoriui sekundė yra visa amžinybė. Per sekundę žmogus gali žūti, per sekundę asmeninis kompiuteris atlieka kelis milijardus operacijų, o kosminis laivas nuskrenda apie dešimt kilometrų. Šiandien net technikoje reikia pagauti žymiai mažesnius laiko tarpus, o tas, kuris dirba su tokia technika, turi įsisąmoninti dar trumpesnius momentus. Ir ne vieną, o milijardus. Net tūkstantis asmeninių kompiuterių negalėtų suskaičiuoti procesų, vykstančių vienoje žmogaus kūno ląstelėje. O mes kalbam apie viso žmogaus veiksmus, kurio dalis yra visas jo kūnas apie šimtą tūkstančių milijardų ląstelių, jų vitaliniai, astraliniai, mentaliniai antrininkai ir dar dvasinė žmogaus pusė. Taigi, norint bent kiek darniau veikti Žemėje žmogui, reikia kalbėti apie daug trumpesnį momentą, faktiškai apie realų čia ir dabar.
Antra, realiai ir yra tik pragyvenamas momentas, nes praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Praeitis liko atmintyje, o ateitis geriausiu atveju yra tik planuose. Jeigu seksite planu, tai pražiopsosite kiekvieną akimirką, kiekvieną ateinančią galimybę, patį gyvenimą. Gyvenimas niekada neseka jokiu planu, jokia idėja. Atvirkščiai. Kiekviena idėja ir planas trukdo gyvybei, trukdo meilei ir sąmoningumui. Tuo kiekvienas įsitikina tūkstančius kartų. Tiesa, kartais idėja ar planas gali tikti gyvybei; bet tuomet jie ir turi eiti su gyvenimu, o ne atvirkščiai.
Trečia, amžinybė tėra visų momentų seka, suma. Tas, kuris įsisąmonino nors vieną momentą, gali įsisąmoninti ir kitą, ir visus kitus. O tas, kuris tikisi suprasti visumą, nesupratęs ir akimirkos, yra giliai pasiklydęs. Nepagavę momento, nesuprasite net technikos. Taip ir yra tikintiesiems. Jie dar neišmoko galvoti, jie visais amžiais buvo prieš mokslą ir prieš techniką. Jie draudė mokslą ir žudė mokslininkus. Ir šiandien tikėjimų esmė nepasikeitė. Gerai, kad jų galia jau susilpnėjo ir toliau silpnėja. Atrodo, greitai galėsime laisvai atsikvėpti. Pradžioje tikintieji turės išlavinti protą, o tie, kurie jau esate prote, pagaukite negyvą momentą, technikos akimirką, supraskite, kaip ją tinkamai panaudoti, o vėliau šokite į gyvą momentą, į vitališkumą, sąmonę. Sąmonėje iš pradžių įsisąmoninkite nors vieną akimirką, jos takumą, vėliau keletą, o dar vėliau visus praeinančius momentus. Taip pagaliau suprasite, kas yra gyvybė, energija, meilė ir realybė.
| | | Pradžioje meditatorius abejoja viskuo iki tol, kol nelieka abejonių ir minčių, kol ateina tyla ir ramybė, meilė ir bemintė sąmonė. Po to atsiranda toks aiškus pamatas, tokia aiški vizija, kad pats abejojimas tampa šydu. Kai pamatome, kad abejojimas ar abejonės mintis kliudo matyti, kliudo tekėti, mes jį paleidžiame, lyg akmenį iš rankos, ir abejojimas liaujasi. Galiausiai paleidus paskutinę mintį atsitinka meditacija.
Taigi akimirkos patyrimas ir realybės supratimas neklaidina nieko. Tačiau reikia įsitikinti, ar tikrai esame realybėje. Iš tikrųjų, kol nepereiname per mintį, mirtį ir gimimą liudydami ir ne vieną, o daug kartų, ir neatsiduriame anapus jų, tol abejonės lieka ir dar nepasiekta galutinė realybė. Dingus visoms mintims, visoms abejonėms ir sąmonei tapus beturine, nelieka abejonių, kad yra tik čia ir dabar ir esame galutinėje realybėje.
* - Citata iš Prembudos knygos "Meditacija sielos dalijimasis", kurią galima rasti.
Atnaujinta 2016-06-16 |