Publikacijų atgarsiai
pirmadienis 2001 06 18
Kam naudingas sektofobijos baubas? | |
Genovaitė Privedienė
Tas, kuris skaito Lietuvos spaudą, turėjo pastebėti kartkartėmis pasirodančius
straipsnius apie "sektas" - dažniausiai su grėsmingomis antraštėmis, šabloniškais
bauginančiais žodžiais: atsargiai, pinklės, žabangos, voratinklis...
Tos pinklės, žabangos etc. - vaizduojama straipsniuose - tyko naivių, patiklių,
dažniausiai kokią netektį, praradimą patyrusių, stresą išgyvenančių žmonių. Maža to
- tie straipsniai tokie panašūs, kad gali jų ir neskaityti - iš pirmo sakinio žinai,
kurlink kryps gerbiamo žurnalisto ar nežurnalisto mintis, kas bus pasiūlyta Lietuvos
valdžiai (kurti instituciją, kontroliuojančią sektų veiklą, ir pan.).
Sekta - jei kalbama apie grupuotę, kuriose žalojama žmogaus psichika, jis gąsdinamas,
persekiojamas, kurioms vadovauja išties kokia maniakiška, patologiška asmenybė ir t.t.
- išties yra pavojingas reiškinys. Nors ir kalbant apie jas - reikia bent jau susitarti,
ką tuo žodžiu vadinsime, aiškiai apbrėžti šią sąvoką. Žinia, natūralu, kad tas žodis
neigiamai konotuojamas. Bėda ta, kad sektoms Lietuvoje įprasta priskirti visas naujas
religijas, tikėjimus, grupuotes, plūstelėjusias mūsų šalin po nepriklausomybės atkūrimo.
Prisimenu - tada išgyvenom euforiją, puolėm ieškoti naujų mums atsivėrusių tiesų, kurios
kitose šalyse buvo seniai žinomos. Išaugę dvasinėje tuštumoje, taip ir nepatikėję nekaltu
Kristaus prasidėjimu, skaitėme apie budizmą, dzenbudizmą, meditacijas, reinkarnaciją,
karmą, įvairiausią ezoterinę literatūrą - dabar jau ir pamiršome, kad dar prieš 12 metų
visos tos žinios buvo nepasiekiamos. Puiku, kad žmogus gali rinktis, kad gali ieškoti
savo dvasios, gėrio, grožio, išminties, meilės, susirasti savo tiesą, gyventi pagal ją.
Tai svarbiausia žmogaus laisvė - dvasios laisvė, religijos laisvė.
Bet kas atsitiko? Užuot pasidžiaugus, kad esame laisvi augti, ugdytis, tobulėti, esame
gąsdinami baisiomis Lietuvą iš svetur užplūdusiomis sektomis. Bemaž visa, kas ne
katalikiška, jau linkstama vadinti sekta. Be atrankos! Kas nepažįstama ir nesuprantama
- sekta. Teko skaityti net kaltinimų tokiai "sektai" kaip dzenbudizmas!.. O jeigu jau sekta
- reikia pasistengti surasti kompromituojančios medžiagos. Ši medžiaga reikalinga katalikams
(žinia, ne visiems), saugumui, saugančiam tradicijas, katalikiškas vertybes (nauja veiklos
sritis?), sensacija - žiniasklaidai (teneįsižeis tie žurnalistai, kurie siekia tiesos, -
tokių tikrai yra dauguma). Štai ir ieškoma. Nusižudė mergaitė - kalti Jehovos liudytojai,
nes ji neseniai buvo susidraugavusi su vaikinu, prijaučiančiu šiam tikėjimui. Nesvarbu,
kokios tikrosios tragedijos, jos dvasios dramos priežastys - o jos visad turi labai
gilias šaknis. Motina šizofrenikė nužudė savo dukterį - kalti parapsichologai, mat
ta moteris klausė paskaitų parapsichologų akademijoje. Suinteresuotos surasti
kompromituojančios medžiagos tarnybos pluša iš paskutiniųjų... Ateina laikas,
laikraščiai paskelbia: deja, įrodyti sektos kaltės nepavyko. Tarp eilučių skaitai -
nepavyko todėl, kad policija ar prokuratūra nesugebėjo gerai atlikti savo darbo.
O kur nekaltumo prezumpcija?
Mieli skaitytojai, ar teko jums girdėti, kad tuo, kas taip aistringai norima užkrauti
vadinamosioms sektoms, būtų apkaltintas katalikų tikėjimas? Tūkstančiai beprasmių
mirčių kasmet - savižudžių, nužudytųjų - kodėl teisybės dėlei neskelbiama apie jų
priklausomybę katalikams?.. Kodėl nekaltinama katalikybė? Ar jie, kaip ir popiežius,
neklystantys? Stebint teismo posėdžius teko matyti ne vieną žudiką, atėjusį į salę su
didžiuliu kryžium ant kaklo, teko girdėti juos sakant, kad tiki Dievą, kad meldžiasi.
Kas vyksta?.. Štai dievobaiminga moterėlė, daug laiko praleidžianti bažnyčioje, žurnalistei
nuoširdžiai atviravo: dėl teisybės galėčiau užmušti žmogų. Ir nesvarbu, kad toji jos
teisybė subjektyvi. Iš akių matyti, kad ji taip ir padarytų! Pridėsiu - neteko girdėti
taip sakant nė vieno sektanto, neteko teismo salėje matyti budisto, krišnaisto ar
Jehovos liudytojo - apie jų tikėjimą tikrai būtų išgarsinta visais varpais.
Praėjusią savaitę vienas Respublikos dienraštis išspausdino dar vieną šmeižtą - trūks
plyš bandė įrodyti, kokie baisūs, kokie nedori yra tie, kurie medituoja, medituoja
pagal Ošo (mat iš straipsnio matyti, kad žurnalistė visiškai nenutuokia, kas yra
meditacija, nežino, kad Lietuvoje yra daugybė meditatorių, praktikuojančių kitų
mistikų - ne Ošo - sukurtas technikas), kitaip tariant - kurie kaip nors susiję
su Ošo meditacijos centru. Bandyta kaltinti juos net žmogžudyste. Nors straipsnio
gale labai jau nenoriai pripažįstama, kad atlikus tyrimą nerasta jokių nusikalstamos
veikos įrodymų, bet straipsnis toks tendencingas, toks gąsdinantis, kad tas vargšas
žmogelis, neturintis išminties atskirti pelus nuo grūdų, nieko nežinąs apie prašvitusį
Rytų mistiką Ošo, po šio straipsnio krūptelės iš siaubo išgirdęs šį vardą. Juk ir
pavadinimas skelbia: "Atsargiai - Ošo". Sąmoningesnieji, inteligentiškieji gerai žino,
kas yra Ošo, jo knygos (600 tomų) įvairiom kalbom - taip pat ir lietuvių - yra
kiekvienam pasiekiamos. O ir Ošo meditacijos centras Vilniuje savo veiklos neslepia, o
meditacijos prieinamos kiekvienam, pasiruošusiam sąmonėti ir busti.
Apie Ošo - kaip ištvirkėlį ir sukčių - gal prieš pusmetį laidoje "Arena" kalbėjo ir N. Oželytė.
Ošo centrai, tvirtino, uždrausti 21 pasaulio valstybėje. Tiesa yra tokia - jie nėra uždrausti
nė vienoje valstybėje. 21 valstybė 1986 metais buvo uždraudusi Ošo atvykti į jų šalį,
nes Ošo turėjo pernelyg daug sekėjų, pernelyg daug žmonių, pasiilgusių tiesos, norėjo
pasiklausyti jo kalbų. O tos kalbos nebuvo parankios valstybių politikams, nes Ošo
kalbėjo ne vien apie meditacijas - jis gynė ir žmonių teises ("politikai... jie yra
visų karų, visokios prievartos visame pasaulyje priežastis" ir pan). Nė vienam,
paskaičiusiam tas kalbas, nebekils klausimas, kodėl Ošo tų valstybių saugumas draudė
lankytis jų šalyse. Kiek valstybių leistų atvykti Jėzui?
Kuriasi naujos firmos, bankai, randasi nauji metodai, mokslai, gimsta ir nauji
religiniai būdai judėti vidun, į dvasią. Meditacijai tūkstančiai metų. Ošo tik
pritaikė jas šiuolaikiniam žmogui ir sujungė su gyvenimu.
Bet mano straipsnio tikslas nėra ginti Ošo - jo ginti nė nereikia, Ošo nereikalinga
parama - ar kilo kam mintis remti išmintį, sąmoningumą, tiesą? Laikas eina ir - kad
ir kaip to nenorime - kai kurie pokyčiai yra neišvengiami. Svarbiausia, kad skaitytojas
nebūtų kvailinamas ir be jokio pagrindo gąsdinamas, pateikiant tendencingą, neobjektyvią,
šmeižikišką informaciją, kad žmogui būtų garantuota religijos ir tikėjimo laisvė.
|