LietuviškaiLT   EnglishEN  

Meditacijos centras Ojas
 





 




2005 m. Nr. 2

Holistiškumas - kūno ir dvasios vienovė

Vieni žmonės nori gyventi gerai, turtingai, sveikai, kiti – laimingai, dvasingai, palaimingai. Žmonės klausia - ar galima gyventi turtingai, sveikai ir palaimingai, gyventi holistiškai? Žodis holistiškumas bene geriausiai ir apibūdina žmogaus vientisumą, visumiškumą, šventumą, kuris gimsta darnoje susijungus kūnui, protui ir dvasiai, nes jo šaknis kyla iš anglų kalbos žodžių, kurie ir turi šias prasmes.

Daug yra sveikų žmonių. Dalis iš jų yra ir turtingi. Be to, yra būdas sužinoti savo ir kitų palaimingumą. Rytuose tai apibūdina pagal energetinių centrų, esančių vitaliniame kūne ir vadinamų čakromis, atvirumą, pabudimą. Atsivėrus pirmam centrui ties stuburgaliu, žmogus patiria malonumą, atsivėrus antram centrui – džiaugsmą, trečiam ties saulės rezginiu – laimę, ketvirtam krūtinės viduryje – meilę ir atsivėrus penktam centrui gerklėje – palaimą. Rytuose žmogaus su atvirais penkiais centrais būseną vadina žodžiu sat-čit-ananda. Sat reiškia tiesą, čit – sąmoningumą, ananda – palaimą. Tačiau gilesniu požiūriu toks individas tėra holistiškumo pradžia, pamatas. Tam, kad jis taptų holistišku, jam dar reikia išmokti atnešti dieviškumą iki kūno, sujungti dvasią su kūnu – žodžiu, veiksmu ir gyvenimu, įkūnyti gyvą tiesą.

Holistiškas individas nėra tikintis, nes pažino ir patyrė tiesą ir laisvę. Jis nekalba apie dievą kaip apie kažką atskira nuo savęs, nes tai jau yra jame; kaip sėkloje ar želmenyje – medis. Tikėjimuose ketvirtas ir penktas centrai nežinomi. Tikėjimuose tik tikima, kad šie centrai - dvasinė širdis ir siela yra, bet nesiekiama juos įsisąmoninti, patirti. Juose tik atveriamas trečias, proto centras ir duodami įsakymai, per kuriuos galima žvilgtelėti į širdies centrą, bet negalima į širdį įeiti. Norint įeiti ir likti širdyje, reikia visus įsakymus, dogmas ir net sąžinę paleisti. Sąžinė kiekvienoje šeimoje, valstybėje ar kultūroje yra vis kitokia ir žmones labiau atskiria nei sujungia, o besąlygiška meilė ir sąmonė – sujungia. Dėl sąžinių skirtingumų gimsta konfliktai ir karai, dėl širdžių ir sąmonių vienovės – meilė ir supratimas.

Žinoma, kad aukščiausioje palaimoje po prašvitimo buvo Gautama Buda ir visi kiti po jo buvę budos. Tačiau jie nebandė atnešti sąmoningumą iki kūno, nes tam reikėjo tyrinėti pasaulį, gamtą ir kurti mokslą, techniką. Atstumas tarp dvasios ir kūno bei tarp Rytų ir Vakarų dar buvo per didelis. Dvasingi buvo vargingi ir toliaregiški, o turtingi – nelaimingi ir trumparegiški. Dvasingi prašė išmaldos ir aukų, turtingi – atleidimo ir palaiminimo. Visi jie nebuvo holistiškumo sekėjai. Antra vertus, sveiko ir turtingo nepadarysi sąmoningu ir palaimingu, nes iki to reikia užaugti. Galime kalbėti tik apie budos ar meditatoriaus holistiškumą. Pirmasis, kuris suprato holistiškumo poreikį, jo ieškojo ir rado, yra Ošo. Ošo tokį pilnatvišką, holistišką žmogų vadino zorba-buda. Žodis zorba nurodo į jo žemiškumą, o buda – į dvasingumą. Ošo buvo ir pirmas mokytas buda, profesorius. Visi iki tol buvę pranašai, mesijai ir dievai nepažino mokslo ir buvo net prieš pažinimą, prieš mokslą, nes jiems vis dar trūko sąmoningumo: pločio, aukščio ir gylio. Budos nebuvo prieš pažinimą, bet nebuvo ir už mokslą. Pažinti tik save arba tik pasaulį yra daug lengviau, nei pažinti juos abu ir dar - sujungti. Tam reikia daugelio gyvenimų mokymosi. Bet žmogus yra sąmonės evoliucijos viršūnė ir jam tai šiandien jau prieinama. Juk dabar vegetariškam maistui ne tik kad nereikia žudyti, bet net ir ariančio buivolo ar arklio nereikia mušti, nes yra technika. Reikia tik ją pažinti ir naudotis. Medicina taip pat išvystyta, ir jei liga kyla tik iš išorės, iš kūno pusės, tai ji beveik visuomet išgydoma. O iš vidaus buda, kaip niekas kitas, yra sveikas ir vientisas.

Ošo ir meditatorių patirtis patvirtina, kad galima gyventi holistiškai. Nors kol kas tai yra greičiau išimtis, nei dėsnis, bet tokia galimybė akivaizdi ir tuo keliu neiti - reiškia atsilikti nuo gyvenimo. Meditatorius yra kūne ir tuo pat metu yra dvasioje. Jis yra tiesus ir laisvas, mylintis ir palaimingas. Joks gydytojas nereikalingas tarp jo ir kūno, ir joks mesijas ar dievas nereikalingas tarp jo ir dvasios. Jis neturi prietarų ir tikėjimų, o kūną ir dvasią subalansuoja per meditaciją. Tai būtinos sąlygos holistiškumui ir šventumui. Per savo kūną ir protą jis pasiekia materiją, per savo sielą – dvasią ir sąmone juos sujungia. Jis yra bemintėje būsenoje ir žino, kad mato ir patiria tiesą. Holistiškas žmogus ne tik pažįsta pasaulį ir mokslą, bet ir save. Jis pažįsta savo kūnus, centrus ir energijas, kuria ir moka juos transformuoti. Tarp jų pyktį, baimę, seksualinę energiją, mintis ir vaizdinius. Jis jų nerepresuoja, o transformuoja. Holistiškas gyvenimas yra kiekvieno potencija, bet realiai tai patiria kol kas tik vienetai.

Holistiškumo praradimas. Kūdikiai ir vaikai yra vientisi, holistiški, šventi, tačiau apie keturioliktuosius metus, kai vaikas tampa paaugliu ir dėl brendimo visiškai pasineria į materiją, holistiškumas yra prarandamas. Paauglio pasinėrimą į materiją rodo jo seksualinis subrendimas. Tai yra pagrindinis požymis, kad jis galutinai pasiekė kūną, materiją. Tai būna apie dvyliktuosius - keturioliktuosius metus. Viena vertus, tai rodo fizinį jo subrendimą, fizinį individualumą, kita vertus, tai sunkiausi jo dvasios metai. Tuomet keičiasi jo poreikiai, polinkiai, išvaizda, balsas. Jo siela susidvejina: viena pusė lieka dvasioje, kita pusė pasineria į materiją. Žinoma, kad kūną traukia link sielos, o sielą – link kūno; lyg pliusą prie minuso ar vyrą prie moters ir atvirkščiai. Dėl to siela ir gimsta. Kita vertus, yra ir atvirkštinė dar didesnė trauka: sielą traukia atgal į dvasios pasaulį, o kūną – į žemę. Sielos laisvė po pasinėrimo į žemiškąjį gyvenimą įmanoma tik tinkamai praėjus kelią. Taip, kaip siela pasineria į fizinį pasaulį, identifikuojasi su juo per psichiką – astralinį ir mentalinį kūnus, taip ir vėliau turi tinkamai nuo jų išsivaduoti, atsitapatinti. Kiekvieno individo savos psichikos kūrimas tęsiasi milijonus gyvenimų. Kiekvieną gyvenimą lipame po laiptelį į vis aukštesnę psichiką, į vis aukštesnį sąmoningumą. Tačiau dažnas žmogus bėga nuo šio kūrimo ir atsakomybės, ieško lengvesnio kelio ir gelbėtojų bei mesijų, o kiekviena visuomenė ir tikėjimas juos siūlo. Taip buvo ir yra Lietuvoje, taip yra ir visame pasaulyje. Jei yra pseudo-poreikis, bus ir pseudo-pasiūla. Nelengva suprasti, ar teisingu keliu einame. Bet jo požymiai yra natūralumas, atsipalaidavimas, augantis malonumas, vėliau džiaugsmas, dar vėliau laimė, meilė, palaima, sąmoningumas ir galiausiai – aukščiausia palaima, prašvitimas.

Holistiškumo susigrąžinimas. Niekas kitas negali nugyventi mūsų gyvenimų ir už mus išgyventi mūsų malonumus, džiaugsmą, laimę, meilę, palaimą. Holistiškumą reikia atrasti kiekvienam iš mūsų individualiai ir jį patirti. Tai mūsų prigimtinė teisė ir potencija. Pati gamta, gyvenimas, mokslas ar tikėjimai jo nesuteikia. Atvirkščiai, jie duoda tik vieną pusę, o kitą – vidinę - reikia rasti ir susikurti patiems. Šiandien, kai žmonės ir visuomenė jau yra pametę save ir dėl to labai įsitempę, holistiškumui atrasti reikalingos papildomos pastangos, vidiniai mokymai: ezoterika, parapsichologija, meditacija, meditacijos mokyklos. Meditacijos mokykloje (MM) žmogus centruojasi ne kūne ar prote, o sieloje ir iš vidaus susipažįsta su pojūčiais, emocijomis, mintimis, vaizdiniais, jų energijomis, kilme, atpalaidavimo ir transformacijos dėsniais, dharmomis ir pan. Daug geriau būtų, jei švietimas holistiškumo neardytų per mintį, tikslą, koncentraciją, o saugotų ir ugdytų jį nuo pat gimimo. Koncentracija ir meditacija nėra priešingi, o yra papildantys vienas kitą fenomenai. Žmogus yra ne tam, kad valdytų gamtą, o tam, kad darnoje su gamta evoliucionuotų ir neštų darną kūnui ir dvasiai. Matyt, jei nenorime susinaikinti, taip ir bus ateityje, bet šiandien, kol visuomenė ir valstybė tam dar nepasiruošusios, reikalingos pabudusių širdžių ir sąmonių individualios pastangos.

Žmogaus holistiškumą daug metų galėjome stebėti Ošo „Ojas“ meditacijos centro Meditacijos mokykloje. Nors MM tikroji paskirtis yra dvasios ugdymas ir patyrimas bei sujungimas su gyvenimu, bet joje yra budinami, valomi ir transformuojami ir pirmieji keturi žmogaus kūnai. Visų pirma, mus nustebino jau pradedančiųjų meditatorių sveikatos gerėjimas. Meditacijos mokyklos trečios laidos absolventų, baigusių mokyklą 2004 metais, nedarbo dienų dėl ligų skaičius per ketverius mokyklos metus lyginant su ketveriais ikimokykliniais metais sumažėjo 6.3 karto. Per ikimokyklinius metus absolventai vidutiniškai sirgo po 11.5 dienos per metus, o per mokyklą – tik 1.8 dienos. Jų amžius buvo tarp 19 ir 65 metų, vidurkis apie 37 metus. Vyriausia MM dalyvė, per šešiasdešimt metų moteris per keturis metus iki mokyklos sirgo 63, o per mokyklą - tik 3 dienas. Per keletą MM metų studentai beveik visiškai nustoja sirgti gerklės, plaučių ir kitomis kvėpavimo sistemos ligomis. Sumažėja arba dingsta ir sąnarių, virškinimo bei širdies ligos. Mūsų studijos ir patirtis parodė, kad sergamumas šiomis ir beveik visomis kitomis ligomis visų pirma sumažėja dėl kūno ir psichikos atsipalaidavimo, išsivalymo ir susiderinimo. Dėl išaugusio holistiškumo pradeda tekėti ir dvasinė energija. Ypač gerai studentų sveikatą ir savijautą veikia atsipalaidavimas nuo auklėjimo ir tikėjimų sukeltų psichinių įtampų ir blokų. Kai kada meditacija labai padeda tuomet, kai medicina yra visiškai bejėgė. Štai Neringai M. psichiatrų žadėtas ilgas gydymas iš karto atkrito vos pradėjus medituoti. Tačiau tai tėra šalutiniai meditacijos poveikiai.

Dar svarbiau, kad beveik visi absolventai, iki MM savo dvasinę būseną apibūdinę kaip piktą, nelaimingą, chaotišką ir depresinę, baigdami mokyklą nė vienas nenurodė neigiamų dvasinės būsenos bruožų ir ją įvardijo kaip pilnatvišką, laimingą, džiaugsmingą ir panašiai. Ištirta, kad tie, kurie medituoja daugiau nei ketverius metus, išlieka žymiai sveikesni, džiaugsmingesni ir laimingesni. Kokia palaima išsilaisvinti nuo žemės ir dangaus dievų kūnu, protu ir dvasia. Tai ir yra tikras holistiškumas, tikras šventumas. Iš tikrųjų, ir šventė yra ne tuomet, kai ateina jos diena ar valanda, o tik tuomet, kai vidus susijungia su išore, dvasia su kūnu, kai tampame holistiškais.

Prem, meditacijos meistras






Meditacijos centras OJAS
Resortas: Miškinių km. 8, Nemenčinės sen., Vilniaus r.   |     mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)  
Buveinė: Pavasario g. 21d   |   LT-10309 Vilnius   |  mob. (8-685) 11533 (pagrindinis)   |   mob. (8-619) 11551      

Telefonais atsakome I-V 9-12 val., VI 14-17 val., išskyrus per meditacinius kursus

el. p.:   |   svetainė: https://www.ojasmc.eu

© Meditacijos centras "Ojas" 2024. All rights reserved. Copyright information



Naujienos