Aš esu visiškai nelaiminga. Kaip man ištrūkti iš savo nelaimingumo?* | |
Vandan, aš niekuomet nesutikau žmogaus, kuris būtų visiškai nelaimingas. Tu tai toleruoji, tu būni, gyveni su tuo. Jeigu tai yra taip blogai, reikėtų nustoti kvėpuoti. Kodėl kas nors turėtų ir toliau gyventi?
Tai negali būti taip blogai. Galbūt tau patinka perdėti. Yra žmonių, kurie visuomet mėgsta hiperbolizuoti, viską padidinti. Žinoma, yra nedidelių nelaimių, tačiau kokią didelę nelaimę tu gali turėti? Kur tu ją gali turėti? Aš negaliu sugalvoti kokios nors nelaimės, kuri būtų tokia bloga, kad ją vadintum absoliučia, priešingu atveju, tiesiog numirtum, nedelsiant.
Taigi, prisimink viena, liaukis hiperbolizuoti. Tai taip pat yra ego kelias. Ego yra toks keistas, kad jis nori viską išpūsti. Netgi jei tai yra nelaimė, jis ją padidins, jis dėl jos sukels didžiulę sumaištį. Ji gali būti nereikšminga. Jeigu leisiesi link šaknų, aptiksi pelę, tačiau tu kalbi apie dramblius.
Aš tave pažįstu, Vandan. Aš niekuomet tavęs nemačiau visiškai nelaimingos. Tu atrodai visiškai normali. Nebent visi normalūs žmonės yra visiškai nelaimingi… tiesiog ego yra įpratęs viską padidinti.
Berniukas bėgdamas grįžo namo iš mokyklos. Jis smarkiai kvėpavo, alsavo ir prakaitavo. Jis pasakė mamai: “Kažkaip dievas mane išgelbėjo. Mane persekioja labai pavojingas ir žiaurus tigras.” Mama atsakė: “Liaukis perdėti. Aš jau tau tūkstantį kartų sakiau, kad neišpūstum ir tu vėl tai darai. Kur yra tigras?”
Berniukas parodė pro langą. Lauke stovėjo labai mažas, liesas, sublogęs ir alkanas šuo. Mama pasakė: “Čia tigras? Lipk laiptais į viršų, melskis dievui, prašyk jo atleidimo ir daugiau niekuomet neperdėk. Gana.”
Taigi, berniukas užlipo laiptais. Po 5 min. jis sugrįžo pas mamą ir ji paklausė: “Ar meldeisi?” Jis atsakė: “Taip, aš meldžiausi ir žinai, ką dievas man pasakė?
Jis pasakė: “Nesijaudink. Kai pirmą kartą pamačiau tą šunį aš taip pat galvojau, kad jis yra žiaurus tigras. Taigi, nėra nieko, dėl ko vertėtų jaudintis. Aš pats buvau suklaidintas, o kaipgi tu? Aš esu toks didelis, tačiau maniau, kad tai yra labai pavojingas tigras. Aš taip pat ruošiausi nuo jo sprukti, tačiau dar kartą pažiūrėjau ir pamačiau, kad tai yra tik šuo. Tu esi mažas berniukas, tad jei išsigandai, tai – natūralu.“
Nelaimė nėra tokia didelė, kokia tu ją padarai. Taigi, pirmiausiai sumažink ją iki teisingos proporcijos. Prieš iš jos ištrūkdamas, leisk tigrui išnykti. Žiūrėk į faktus. Jeigu iš tikro nori transformuoti savo gyvenimą, žiūrėk į faktus. Tu negali ištrūkti iš fikcijų. Tu gali išlįsti iš faktų, faktus galima spręsti, tačiau fikcijų – ne.
Tai yra proto kelias, ego kelias, viską padidinti. Jis padaro viską, kad atrodytų didelis. Tuomet, žinoma, tu pradedi labai kentėti. Priežastis nėra didelė, tačiau pasekmės gali būti didelės. Tai priklauso nuo tavęs.
Pažiūrėk dar kartą, apsvarstyk dar, dar kartą peržiūrėk situaciją. Kas yra tai, ką tu vadini “visiškai nelaiminga”? Ir tuomet tu surasi įprastinius savo gyvenimo faktus. Tačiau mes nenorime būti įprastiniais. Ego trokšta būti ypatingas. Netgi, jeigu tai yra kančia, mes norime būti ypatingi.
Kažkas paklausė Džordžo Bernardo Šo: „Kur norėtum patekti po mirties, į dangų ar į pragarą?“
Jis pasakė: „Nesvarbu kur. Svarbiausia tai, kad aš noriu būti pirmas. Netgi jeigu tai yra pragaras, aš noriu būti pirmas. Aš nenoriu būti po ko nors, būti antras. Todėl aš manau, kad pragaras bus geriau, nes danguje yra Buda ir Jėzus, ir Zaratustra.... ir tiek daug konkurentų. Man teks laukti eilėje, o aš to nekenčiu. Aš esu pasiruošęs kentėti pragare, bet aš noriu būti pirmas“.
Ego visuomet nori būti pirmas. Jis sako: “Mano kančia yra didesnė nei kieno nors kito. Kad ir koks bebūčiau, aš esu didesnis, specialus, ypatingas”.<...>
Pirma, ką turėtum daryti, tai dalykus nuleisti iki realybės lygio. Tai yra sunku, Vandan, ypač moterims. Jos gyvena įsivaizdavimuose. Kai jos įsimyli, galvoja, kad įsimylėjo graikų dievą, o pasibaigus medaus mėnesiui jau žino, kad jis yra ne kas kita, o prakeiktas graikas. Per septynias dienas graikų dievas tampa niekuo kitu, o prakeiktu graiku.
Tai nutiks ir vėl. Tu vėl įsimylėsi ir vėl sukursi nuostabų įsivaizdavimą, tu sukursi projekcijas. Ir anksčiau ar vėliau visos tavo projekcijos suduš į šipulius, nes realybė nėra įsipareigojusi įgyvendinti tavo projekcijų.
Taigi, pirmiausia, savo idėją apie nelaimingumą nuleisk iki faktų, iki realybės. Tada nebus taip sunku jos atsikratyti. Antra, įsisąmonink ją. Tiesiog būk sąmoninga jos atžvilgiu ir iš jos ištrūksi, nes tu gali įsisąmoninti tik tai, kas nesi.
Tai yra sąmoningumo stebuklas. Kai ką nors stebi, viena yra tikra, labai tikra – tu nesi tai, ką stebi. Stebintysis niekuomet nėra tai, kas stebima. Tai, ką stebi yra prieš tave esantis objektas. Tu esi stebėtojas, tu esi subjektas.
Taigi, egzistuoja nelaimingumas, skausmas, malonumas arba bet kuri kita patirtis, o tu nesi tai. Tu nesi tame.
Du nevykę aktoriai dejuoja, kaip jiems nesiseka meninių filmų versle. „Per dešimt metų aš negavau nė vieno vaidmens“, - atsiduso tragedijų aktorius. „Tai niekis“, - atsakė kitas vyras. „Aš nedirbu jau nuo to laiko, kai atsirado įgarsinti filmai“.
„O, tai tikrai sunku“. „Taip, galiu lažintis. Aš velniškai norėčiau išsiaiškinti, kaip nebedalyvauti šiame versle“.
Jau 40 metų tu nedalyvauji versle ir vis dar mėgini surasti kelią iš jo išeiti.
Tiesiog stebėk. Tie du žingsniai, Vandan: pirma nuleisk savo nelaimingumą iki realybės lygio, paskui stebėk jį, nes galima stebėti tik realybę. Fikcijų stebėti neįmanoma, tu su jomis susitapatini. Realybė yra objektyvi, stebėk ją ir staiga tu suprasi, kad esi tik stebėtojas, kad nesi tame.
Tu manęs klausi „Kaip galiu iš to ištrūkti?“ Vandan, tu jau esi iš to ištrūkusi. Būtent dabar tu nesi tame. Tai tik iliuzija, kad esi tame. Jeigu nori tikėti, gali ir toliau tikėti, kad esi jame. Priešingu atveju, tu gali iš to ištrūkti bet kurią akimirką. Pamėgink. Pamėgink iš jos ištrūkti. Spragtelėk pirštais, pliaukštelk sau per skruostą ir atsibusk.
*Osho, The Dhammapada, Volume 11. Discourse 10
Atnaujinta 2018-11-12 |