1990m.birželio 8d., penktadienis Vakarinės naujienos

Dalis istorinės tiesos, kuri jau grįžo į Lietuvą, kažkur lyg įstrigo. Ji dar nepasklido į kiekvieną namą, nepasiekė tų dorų ir darbščių žmonių, kuriuos buvo palietusi ekspropriatoriaus, grobiko ar tiesiog vagišiaus ranka?

Visų žmonių sąžinė sudaro tai, ką galėtume pavadinti valstybės ar tautos sąžine. Ji viduje ir išorėje pasireiškia morale ir įvairiais įstatymais: valstybiniais ir tarptautiniais. Teisingumo suvokimas bent vienoje iš susijusių valstybių veikia kitas valstybes ir skatina ne tik tarpvalstybinio teisingumo atstatymą, bet ir jo atkūrimą, bet kurios iš jų viduje. Akivaizdu tai, kad šis procesas nėra tolygus, ir tai, kad sulėtėjus išoriniam teisingumo atstatymui reikia plėsti vidinį. Mano supratimu, šis procesas nepagrįstai pristabdytas Lietuvoje.

Iki šiol Lietuvą vienijo nepriklausomybės idėja. Ir tai – ne tiek kaip savaiminė vertybė, o kaip idėja, įgalinanti atstatyti istorinį teisingumą ir tiesiog teisingumą kiekvieno konkretaus žmogaus požiūriu. Tai pasiekusi Lietuva vėl, tik jau laisva valia, vienijasi su kitomis valstybėmis, vadovaudamasi tarpusavio pasitikėjimo bei naudos principais ir tam tikru laipsniu apribodama savo nepriklausomumą.

Labai pritariu bažnyčių grąžinimui tikintiems. Toliau būtina ne kalbėti apie pagalbą grįžusiems iš kalėjimų ir lagerių, o visų pirma atiduoti tai, kas jiems priklauso čia, Lietuvoje, ir ką padaryti niekas iš išorės jau netrukdo. Vežė juk tuos, kurių tėvai ir seneliai, o gal net protėviai sunkiai dirbo ir švietėsi. Jiems ir tokiems, iš kurių kas nors buvo atimta, vis labiau prasiskoliname tie, kurie ir toliau naudojamės jų praeityje teisingu būdu įgytu turtu: namais, statytais mieste ar kaime, darbo priemonėmis, žeme ar kitais dalykais. Jeigu jie tuos dalykus įgijo teisėtu būdu, tai be jokių išlygų tie dalykai jiems ir turi būti grąžinti.

Ar kas girdėjo, kad Šveicarijoje, pasikeitus valdžiai, po 50 ar 100 metų neatiduotų indėlio, negrąžintų turto? Tai gal todėl, kad joje teisingumas, kaip amžina vertybė aukščiau socializmo ar nacionalizmo – aukščiau klasinių ar tautinių vertybių. Sunku tikėtis, kad pasaulis į mus žiūrės rimtai ir rems, kol neįsitikins, jog mes jau pabudome ir aiškiai prisiminėme turį valstybinę sąžinę.

Prasminga paklausti tų, kurie turi ar valdo tai, ko teisingu būdu neįsigijo, ar nereikės Teisėjui (pasauliui) vėl įleisti į šį kraštą atėjūnus, kad atimtų iš tų nedorųjų tai, kas ne jų. Tinkamu istorinės tiesos atstatymo pavyzdžiu galėtų būti tai, kaip lenkų iš Lietuvos atimtą Vilnių vėliau iš lenkų atėmė Maskva ir perdavė Lietuvai, manydama, kad netrukus juos abu turės amžiams. Kiek daug galime pasimokyti iš šios istorijos.

Dabar šiokie tokie samprotavimai apie jau vykstančias ir būsimas dalybas Lietuvoje. Žinia, kad dauguma to, kas šiandien yra valstybės (visai neseniai sakydavo – niekieno) ir valdoma per ministerijas, žinybas, savivaldybes, .. jai nepriklauso, nes Lietuvos piliečiai atimti savo turto jos neįgaliojo. Įgaliojo kaimynai, bet jie… jau kaimynai. Tačiau visai neseniai valstybinį turtą dalijo ir žada dalyti toliau įvairiai. Štai vienas deputatas, už kurį aš balsavau, nes teisingesnio nebuvo, siūlo padalyti įmones pagal akcijas jos dirbantiems. Tuomet kyla klausimas, kas liks mokytojams, gydytojams, pensininkams, bedarbiams ir t. t., ir tiems, kurie buvo gainiojami, paliko Lietuvą ar tiesiog buvo ištremti. Mano galva, reikėtų paskaičiuoti tą Lietuvos turto dalį, kurios nacionalizavimą (valstybinė ekspropriacija) galima kokiu nors būdu (teorija) paaiškinti, žinoma, atmetus tai, kas turi būti grąžinta teisėtiems praeities šeimininkams, o likusio, šiuo metu suvalstybinto, turto dalį atiduoti, matyt, palaipsniui, tiems Lietuvos žmonėms, kam ir priklauso. Paskaičiuoti galima pagal amžių, darbo stažą ar panašiai. Svarbiausia nustatyti pagrindinę materialinių vertybių sumą, priklausančią konkrečiam žmogui. Tokiu būdu bus ne tik kompensuotas moralinis įžeidimas, bet ir grąžinta materialinė skriauda. Tai leis atstatyti ryšį tarp žemės ir žmogaus, tarp žmogaus ir jo kuriamo daikto, tarp kūno ir dvasios.

Ar pasieks teisingumas kiekvienus namus, ar įstrigs Parlamente, vyriausybėje, savivaldybėje?..

Mečislovas VRUBLIAUSKAS