Žemiau pateikiama http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19705775 publikacijos kopija.

Patikslinta 15.06, Eglė Digrytė,
www.DELFI.lt
2008 gruodžio mėn. 18 d. 13:24

Lietuva pralaimėjo dar vieną bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) – pripažinta, kad mūsų šalis pažeidė Azerbaidžano piliečio Ibrahimo Gulijevo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Nors jis reikalavo 10 tūkst. Lt turtinės ir 50 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas skyrė tik 5 tūkst. eurų (17,2 tūkst. Lt) neturtinės žalos atlyginimui, taip pat priteista 700 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Šiuo metu Austrijoje gyvenantys I. Gulijevas ir jo žmona Stela minimi 2003 m. pabaigoje, kilus vadinamajam Prezidentūros skandalui, dirbusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadoje.

Parlamentarai nustatė, jog tuometinio prezidento Rolando Pakso patarėjas valstybės saugumo klausimais Evaldas Vaitkus su S. Gulijeva aptarinėjo galimą šio pareigūno poveikį Migracijos departamentui, kad I. Gulijevui būtų leista gyventi Lietuvoje.

Sutuoktinių pokalbiuose buvo minima, esą reikalai susitvarkys, kai bus pakeistas Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus, dabartinis ambasadorius Gruzijoje.

Pareiškėjas Strasbūro teismui skundėsi, kad 2003-ųjų lapkritį mėnesį jį išsiuntus iš Lietuvos į Azerbaidžaną buvo pažeista teisė į pagarbą šeimos gyvenimui. Mat iki išsiuntimo I. Gulijevas gyveno Lietuvoje su savo žmona ir dviem nepilnamečiais vaikais, Lietuvos piliečiais.

Pasak vyro, sprendimas deportuoti jį dėl to, kad jis kėlė grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, buvo savavališkas. I. Gulijevas skundėsi teismo proceso metu negalėjęs susipažinti su dokumentais, pažymėtais slaptumo žyma.

Deportuojamas iššoko iš traukinio

37-erių Azerbaidžano pilietis Strasbūro teismui teigė Lietuvoje gyvenęs nuo 1989 m. Savo žodžius vyras patvirtino tais metais priimtu Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo sprendimu, kuriuo jis pripažintas kaltas dėl vagystės ir nuteistas dvejus metus lygtinai. Po proceso I. Gulijevo nebuvo reikalaujama palikti šalį, be to, jis esą atvyko iki 1990 m., kai atsirado Lietuvos vizos.

Tuo metu Vyriausybė tvirtino, kad minėtas teismo sprendimas buvo priimtas 1998 m., o vyras į Lietuvą teisėtai atvyko 2001 m. kovo 12 d., gavęs vienkartinę vizą.

Dar 1996 m. azerbaidžanietis ir Lietuvos pilietė susilaukė dukters. 2001 m. jis oficialiai įteisino tėvystę ir vedė moterį, todėl gavo laikiną leidimą gyventi. Po metų I. Gulijevas paprašė leidimą pratęsti, tačiau Migracijos departamentas atsakė neigiamai, mat užsienietis „kėlė grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai“. Jo byla buvo pažymėta grifu „slaptai“.

Tuomet I. Gulijevas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad iki tol keletą kartų buvo gavęs laikinus leidimus gyventi, turėjo nekilnojamojo turto, verslą, įsteigė nevyriausybinę organizaciją „Ibrahimas ir draugai“, skirtą Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių kultūrai ir tradicijoms puoselėti, tačiau palankaus sprendimo nesulaukė.

Kadangi vyras neišvyko iš šalies, 2002-ųjų rugsėjį jis buvo suimtas ir laikinai įkurdintas Pabėgėlių registracijos centre Pabradėje.

2002 m. spalio 14 d. Migracijos departamentas nusprendė deportuoti I. Gulijevą į Azerbaidžaną. Sprendimo vykdymas neatidėliotas – tą pačią dieną vyras buvo įsodintas į traukinį. Tiesa, I. Gulijevas iš traukinio iššoko dar neprivažiavęs sienos. Spalio 16 d. jam buvo uždrausta patekti į Lietuvą iki 2099 m.

Spalį Gulijevai susilaukė sūnaus, o po keturių mėnesių vyras vėl buvo suimtas Vilniuje ir nuvežtas į Pabradę. Jis vėl pradėjo nesėkmingai belstis į teismų duris, kad nebūtų deportuotas.

Sulaukęs kelių neigiamų sprendimų, I. Gulijevas paprašė būti deportuotas kaip įmanoma greičiau (tai įvyko 2003 m. lapkričio 6 d.). Dar tų pačių metų pavasarį jis kreipėsi į EŽTT.

Išsiųsti iš Lietuvos nebuvo būtina

Strasbūro teismas pažymėjo, kad valdžios institucijų atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jo išsiuntimas buvo grindžiami išimtinai VSD išvada su žyma „slaptai“ apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjant administracinę bylą dėl išsiuntimo I. Gulijevas su šio dokumento turiniu nebuvo supažindintas.

Anot EŽTT, nacionalinės institucijos, anksčiau nagrinėjusios pareiškėjo praeities faktus, nenustatė priežasčių, dėl kurių jam neturėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į stiprius S. Gulijevos socialinius ir kultūrinius ryšius su Lietuva bei į tai, kad čia gimė ir visą laiką gyveno jo vaikai.

Todėl EŽTT, vertindamas deportacijos būtinumą ir proporcingumą, nusprendė, kad pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Teismas konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

Šiame straipsnyje teigiama, jog „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“.

„Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“, - rašoma Konvencijoje.

Originalas: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19705775